Svarbus Velykų simbolis yra kvepalai. Ne vien todėl, kad ši šventė yra pavasarį, kai atbunda gamta, pražįsta žiedai, oras prisipildo aromatų. Biblijoje rašoma, jog ankstų rytą, po šabo moterys bėgo su kvepalais ir audeklais paruošti Jėzaus kūno, nes nežinojo dar apie įvykusį kūrinijos esminį pokyti. Bet gi kokia logika – pakvėpinti mirtį? Išties, ką mes žmonės galime padaryti, tai tik nupudruoti ir pakvėpinti mirusius. Bet taip elgdamiesi žmonės turi gilią nuojautą ir troškimą. Žmogus niekada nesusitaikė su mirties faktu.

Kiekvienas save gerbiantis asmuo kasdien prausiasi ir kvėpinasi, nes nuo to laiko, kai nuodėmė ir mirtis palietė žmoniją, dvokas tapo mūsų palydovas. Bet štai prisikėlimo rytą kvepalų nebereikia, parfumerijos pramonė žlunga. Moterys skuba padaryti tai, ko padaryti Dievas nebeleido. Nuodėmės ir mirties dvokas prisikėlimu tapo panaikintas. Ir kiek paskui daug atvejų bažnyčios istorijoje buvo, kad šventieji kvepėdavo rožėmis, apsireiškusi M.Marija kvepėdavo dangiškais kvepalais. Štai dar kuo liudijamas Priskėlimas: meilės, dorybių, maldingumo, teisingumo ir malonės „kvepėjimu“ žodžiuose, darbuose, kančioje, kultūroje, liturgijoje.

Neatsitiktinai Bažnyčios Tėvai rašė, jog pirmasis ir pagrindinis įrodymas pasauliui, kad Kristus prisikėlė, yra krikščionys, kurie Priskėlimo jėga nugali merdintį visomis prasmėmis nuodėmės  pasaulį su jo prastu „kvapeliu“.

Kai nepažįstami žmonės susitinka ypač dalykiniais reikalais, pasimaino tarpusavyje vizitinėmis kortelėmis. Pasaulyje yra įvairių religijų, todėl kai reikia suprasti, kad yra kas, pasakoma kokia nors esminė tos religijos tiesa, kuri dažniausiai yra išreikšta pavadinimu: krikščionys – tai Kristaus sekėjai, musulmonai – tai Mahometo išpažinėjai, budistai – Budos garbintojai ir pan. Kas yra esminio, kas yra krikščionybės „vizitinė kortelė“? Tai Kristus ir jo Prisikėlimas iš mirties. Sutikus musulmoną galima jam pasakyti: Dievas siuntė savo Sūnų mus išgelbėti, kuris tapo žmogumi, už mus mirė ir prisikėlė. Be prisikėlimo tiesos Kristus tebūtų genialus žydų filosofas ir visuomenininkas, kurio mokymas ir darbai padarė žmonijai didžiausią įtaką istorijoje, ir tebedaro iki šiol. Pora kartų girdėjau keistą žinią, kad kai kurie verslininkai ir politikai  norėtų rasti Jėzaus kūno likučių, kad galėtų atkurti jo DNR, ir pagal ją sukurti genialų vadybininką ir politiką, padėsiantį užvaldyti pasaulį. Žinoma, jiems tai nepavyks, nes tobulasis ir genialusis „DNR kodas“ „iškeliavo“ į Dangų. Kristaus prisikėlimas istorijos tėkmėje kėlė ir nuostabą, ir pasipiktinimą: „Kaip tai įmanoma, ką jūs čia šnekate – prisikėlė iš mirties?“. Visomis kalbomis, įvairiais būdais skamba tas pats prašymas: „Įrodyk, kad Kristus prisikėlė iš mirties!“. Visų laikų žmonių širdyje skamba šis, kartais aiškiai neįvardintas troškimas: „Nejaugi viskas yra taip beviltiška, nejaugi nėra jokios išeities? Jau geriau jis būtų prisikėlęs!”. Kai kurie piktdžiugiškai atsiliepia: „Krikščionybė – tai dar vienas savęs apgaulės ir paguodos būdas, nes gyvenimas tikrai yra absurdiškas ir blogas“. Sakoma, jog nėra dūmų be ugnies. Pirmiausia įrodymas remiasi Bažnyčios egzistavimu. Ar būtų tad per tiek amžių ir išbandymų, su tokiu vaisingumu išlikusi Bažnyčia? O ji patyrė bandymus ir gražiuoju, ir piktuoju, ir persekiojimais, ir pagyrimais, ir vargu, ir turtais, ir būdama beteisė, ir valdydama, ir būdama šventa, ir puolusi. Bažnyčios istoriją lydi jos nepaaiškinamas gajumas ir gyvastingumas, ji primena iš pelenų prisikeliantį paukštį Feniksą. Maža to, jokia iki tol ir iki dabar egzistavusi civilizacija taip esminiai nepakeitė žmonijos kaip krikščioniškoji, jos privalumais naudojamės ir mes. Bažnyčios ištakose ir esmėje yra Jėzaus Kristaus asmuo, jo velykinis įvykis ir tiesioginiai priskėlusio Jėzaus liudytojai, kurie su juo bendravo nemažai laiko prieš Priskėlimą ir po jo dar 40 dienų. Tai buvo tokia didelė įtaka ir toks didelis įspūdis, kuris nesunaikinamai įsirėžė į tų liudininkų ir drauge Bažnyčios kolektyvinę atmintį, jausmus, maldingumą, liturgiją, kultūrą, mokymą ir t.t. Šis paveldas yra ištikimai perduodamas iš kartos į kartą. Žinoma, kiekvienas norėtų asmeniškai įsitikinti, kad Jėzus prisikėlė. Yra visokių argumentų, bet pirmiausia siūlyčiau pažvelgti į save ir į kitus tikinčius krikščionis. Vaikystėje Kristaus prisikėlimą liudija artimų žmonių džiaugsmas, šventiška nuotaika namuose, iškilmingos apeigos bažnyčioje, šeimos ir bendruomenės tradicijos, nuoširdus šventinis pasisveikinimas, gražus pasivaišinimas ir tyras pramogavimas. Be to pati gamta, jos atbudimas, grįžtanti šiluma ir gyvybė yra stiprus liudijimas, kurio neįmanoma nepastebėti. Kai esi paauglys, Kristaus prisikėlimą pradeda liudyti vidinis džiaugsmas ir ramybė po išpažinties, maldoje, bažnyčioje, skaitant šv.Raštą. Kai suaugi, Kristaus prisikėlimu nori įsitikinti logiškais istoriniais, teologiniais ir filosofiniais svarstymais. Kai tampi kunigu, priskėlimo tikrumą liudija Dievo malonės paliesti tikinčiųjų gyvenimai, būvant tos malonės bendradarbiu ir liudininku, kai atradę Kristų žmonės kyla iš visokių blogybių, liūdesio, beprasmybės, ydų, keičiasi ir dvasiškai, ir morališkai ir praktiškai. Kristaus prisikėlimą liudija krikščionių susirinkimas į Mišias. Sakoma, kad liudijimas remiasi dviejų liudytojų parodymais. Bet gi čia yra ne du ir ne trys, bet amžių bėgyje milijardai krikščionių alsavo prisikėlimu. Štai kuo yra parapija ir mūsų būvimas drauge, ypač šv.Mišiose. Mano dėmesį visada patraukia tikinčiųjų veidai. Didžiąją savaitę bažnyčia buvo sausakimša. Tai vadinama, Bažnyčia išgyvena „krizę“, t.y. bažnyčia buvo sausakimša. Einu prie altoriaus, pasižiūriu į tuos draugiškus, šventus pasauliškių katalikų veidus ir eilinį kartą įsitikinu, jog jie yra visame pasaulyje tokie patys. Jų šilti, malonūs, lygūs, švelnių bruožų, švytintys veidai spinduliuoja maldingumu, dorybėmis, yra skaistūs, iš jų dvelkia malone. Mes žinome, kas yra ta vidinė šviesiųjų veidų priežastis. Remiantis Apokalipsės aprašymu – tai Prisikėlusio Jėzaus, Dievo Avinėlio, ženklas jų kaktose. Paimkite švarų popieriaus lapą ir per vidurį nubrėžkite liniją. Vienoje pusėje užrašykite „Mano gyvenimo istorija be Kristaus“, kitoje – „Mano gyvenimo istorija su Kristumi“. Asmeniškai įsitikinau, kad tiek visuomenės, tiek mano asmeninio gyvenimo raidoje be Kristaus yra daugiau tamsos, o su Kristumi – daugiau šviesos. Ar išgyvenote tai, ar patyrėte? 50 dienų pasninkavome, dabar bus 50 dienų tęsis Velykinis džiaugsmingas. Švęskime šventes su Kristumi. Aleliuja!

Kristaus prisikėlimo žinia ir jėga veikia  mūsų širdyse, visuomenėje ir visame kosmose, todėl Švęsdami Velykas džiūgaujame.

Žinoma, negalime užmiršti rytojaus: šventėms pasibaigus laukia nelengva kasdienybė. Šv.Paulius sakė, kad kūrinija dar dūsauja ir kenčia gimdymo skausmus, laukdama Dievo vaikų pasirodymo, jų garbės apreiškimo (Plg. Rom 8, 19). Kiekvienas turime daug vargų ir rūpesčių, ir vieni savo gyvenimo kryžių nešame pasistriksėdami, kiti paprastai, kiti velkame. Tuose varguose vieni labiau subręsta, kiti kažkodėl nepraranda džiaugsmo, kiti, deja, – ima ristis žemyn. Vieni vis labiau auga ir bręsta kaip Dievo vaikų garbe apdovanoti, kiti ima prarasti  net ir prigimtinį žmogiškąjį orumą.

Kai atsiverčiu ryte laikraštį, įsijungiu televizorių, tragišku balsu ir  reikšmingais veidais diktoriai praneša apie „kūrinijos aimanavimą“, dažniausiai apie kūrinijos degradavimą: „Buvo žemės drebėjimas, policija sugavo maniaką, augo kainos, ištirpo ozono sluoksnis, buvo padidintas karinis biudžetas, kažkas mirė, kažkas užsimušė…“. Mintyse palydžiu pranešimus savo ironišku papildymu: „Prie žemės artinasi grėsmingas meteoritas, gyventi liko dvi minutės…  Linkime jums gražaus pirmadienio!“.

Iš tiesų, dažniausiai žiniasklaida ir „gatvės paskalų agentūros“ ant mūsų galvų pila blogų žinių srovę, ir vienintelės geros žinios, už kurias buvo užmokėta, – reklama. Velykų žinia nėra skelbiama per radiją ir televiziją, nes Bažnyčia nenupirko reklamos. Bet šiandien suvokiame, jog tikrasis gyvenimas neapsiriboja blogomis žiniomis, nes atnaujintą ir viltingą gyvenimą skelbia tikintys žmonės. Prisikėlimo įvykį ir malonę patyrusių liudininkų lūpos iš kartos į kartą, iš širdies į širdį skelbia gerąją, džiaugsmą nešančią, esminę naujieną apie žmogų ir jo gyvenimą: žmogumi tapęs ir ant kryžiaus miręs Dievo Sūnus Jėzus Kristus nugalėjo blogį ir mirtį ir išgelbėjo žmoniją nuo pražūties. Tame tarpe iš blogų žinių srauto!

Kristaus prisikėlimas ne vien kažkada įvyko, bet tęsiasi iki šiandien ir visokiais būdais pasireiškia. Kiek daug atvejų, kuomet po ilgų dvasinio atšalimo metų krikščionis atranda gyvąjį Kristų, kai skęstančiojo narkotikuose, beprasmybėje, depresijoje ir kt. blogybėse žmogaus širdyje kyla maldos žodžiai. Tai tiesa, kad kiek kartų mumyse kyla troškimas nugalėti savyje esantį blogį, ydas, neviltį, nusiminimą, varginančius konfliktus, tiek kartų pajaučiame savyje Kristaus Prisikėlimo trauką. Kai norime pradėti garbingesnį ir oresnį gyvenimą, kai svajojame apie tobulesnį pasaulį, žavimės kilniais idealais, tikrai savo širdyje jaučiame Kristaus Prisikėlimo jėgą.

Nuo tos akimirkos, kai Jėzus nugalėjo mirtį, mus pradėjo veikti ne tik žemės, bet ir Prisikėlimo traukos jėga, todėl šv.Paulius sakė: „Veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Flp 3, 13-14). Dabar lieka iššūkis, pagal kurią trauką, pagal kurį principą gyvensiu, link kur judėsiu, kokią naujieną skelbsiu? Kaip Šv.Paulius sakykime: „Jau esu Kristaus Jėzaus pagautas“ (Flp 3, 12).

Šv.Velykų proga noriu palinkėti: kovoki gerą gyvenimo kovą, laimėki garbės vainiką, būki prisikeliančiu žmogumi, skelbiančiu viltį! (2 Tim 4, 7).

Esame pratę, jog po dienos ateina vakaras, tada naktis. Patirtis rodo, kad rytas nėra amžinas, vieną dieną jis nebeišauš. Galų gale ir kosmosas paskęs tamsoje. Velykų šventė skelbia, jog po vakaro atėjo ne naktis, bet diena. Dievas kreipia mūsų likimą į dieną, į šviesą, į viltį. Linkėdamas tikėjimo ir viso to, kas atitolina naktį ir priartina dieną, sveikinu su Kristaus Prisikėlimo švente.

Kun.Oskaras Petras Volskis

Vėlai ateina atgailoti moteris, kuri skubėjo nusidėti. Vakare Kristaus ieško toji, kuri iš ryto atvedė Adomą į nuopolį. (Šv.Grigalius Didysis)

Ilgasis kančios penktadienis, kurį vadiname didžiuoju. Jėzui buvo ilgas, nes kančia ištęsia laiką. Ujaučiantiems ir mylintiems buvo ilgas. Nuobodžiaujantiems pašaliečiams irgi buvo ilgas. Religingieji taip pat nekantravo: kada gi pagaliau baigsime šį nemalonų darbą ir galėsime švęsti Velykas: eiti į pirtį, degustuoti avienos kepsnelių nuo laužo, pasigardžiuojant krienais ir užgeriant vynu?

Kryžiaus kelyje ir Golgotos kalne jaučiamės didesni bejėgiai negu Tas, kuris kentėjo. Nei protu, nei širdimi negali išsemti ir suprasti tos patirties. Galima tik aikščioti ir dūsauti, išreiškti bejėgiškumą pribėgimu kaip Motina, kaip Simonas Kirėnietis, kaip Veronika, kaip verkiančios moterys.

Žmonių istorija, kaip ji elgiasi su Dievu. Istorija be jokios logikos ir paprasčiausio sąžiningumo. Vienintelis išpuoselėtas žmonijos šedevras – neapykanta, luošinimas, žudymas, mirtis ir kapas.

Vienintelis dalykas stebina ir neleidžia atitraukti dėmesio – Dievo egzistavimo būdas, mylinčioji visagalybė, kuri glumina kryžiaus kelyje ir papėdėje. Išsigąsti dėl savęs, kad taip toli nuo jos esi, kad didesnis vargšas, didesnis bėjėgis esi už Nukryžiuotąjį.

Kristaus viešpatavimas visai kūrinijai vyksta dviem būdais. Pirmas pagrįstas tuo, jog visatos Kūrėjas ir Viešpats savo didinga galia ir suverenia valdžia visa sau palenkė, todėl viešpatauja ne tik geriems protams ir dvasioms, tačiau ir blogoms ir nevertoms, taip pat tiems, kuriuos šv.Raštas vadina „puolusiais angelais” (Lk 8,2). Dėl šios priežasties jis turi visaaprėpiančio ir ir visagalio titulus kaip sakoma Jono Apokalipsėje (1,8). Taip galima paaiškinti tą pirmą Kristaus viešpatavimo viesiems būdą. Antrasis būdas pagrįstas tuo, jog būdamas geras gero Tėvo Sūnus nenori prievartinio protingų dvasių klusnumo įstatymui, tačiau laukia, kad jos ateitų laisva valia, siektų gėrionepriversti ,  todėl jas įtikinėja pamokymu o ne įsakymu. Dėl šios priežasties jis pasirinko mirtį, kad duotų klusnumo ir mirties pavyzdį tiems, kurie nori mirti nuodėmei ir nusikaltimui.

Orygenes

Šv.Antanas Paduvietis rašė: „Ir nutuks skėriai (Koh 12, 5), t.y. Bažnyčia, Viešpaties Prisikėlimo žiedu maitindamasi. Saulės sušildyti skėriai šoka ir skrenda; panašiai Bažnyčia Sekminių dieną sušildyta Šventosios Dvasios karščio šoko skristi ir skelbti: per visą žemę eina jų balsas (Ps 18, 5), nes pamaitino juos Viešpats kviečių riebumu ir pasotino uolos medumi (Ps 80, 17), nes kviečiu ir uola yra Kristus, Dievas ir žmogus. Ir nutuks skėriai (Koh 12, 5), t.y. šventos sielos, kurios sugebės peržengti prigimtinio abejingumo suvaržymus, kai dėl džiaugsmo pertekliaus sugebės išeiti iš savo kiauto, pakibusios dangiškuose dalykuose, panyrusios angeliškuose regėjimuose”.

Kur tie krikščioniški skėriai nuskris ir ką paskelbs be šv.Eucharistijos, be Prisikėlimo žiedo?

Žmogus paprastai klausosi tik to, kas jam patinka. Draugų bei pažįstamų tarpe ieškome tokių, kurie pataikautų. Ne kad protingai ir teisingai patartų, bet kad girtų mūsų nuomonę. Net ir tikinčiųjų tarpe galima pastebėti turizmą nuo vieno kunigo prie kito. Kai randa tokį, kuris atitinka žmogaus nuomonę, tada kitiems giriasi: radau protingą ir gerą kunigą, kuris labai teisingai kalba, kuris man padėjo suprasti Dievo valią, t.y. mano paties valią.

Dievo valios ieško labai mažai žmonių. Bet mažai kas ieško ir sveiko proto. Dažniausiai žmonės gyvena emocionaliai ir chaotiškai. Šiandien užsinori vieno, rytoj kažko visiškai priešingo. Kodėl žmogus yra toks sugedęs, kodėl jis daro tai, ką nori arba ko nenori, o ne tai, kas yra teisinga?

Būna pasitaiko, kad kreipiasi patarimo, kur nėra jokios išeities. Štai viena moteris klausė, ką daryti, jei ji jaučia neapykantą savo vyrui (labai krikščioniškas jausmas, ar ne?). Paklausta, kodėl už jo ištekėjo, atsakė, jog iš meilės. Pasiteiravus, kodėl dabar jo nekenčia, meta bet kokią logiką pranokstantį teiginį, jog ir dabar jį myli, bet tuo pačiu ir neapkenčia. Mh, kokį duoti patarimą, kokia yra išeitis? Proto čia nerasta, todėl ir atsakymas yra neįmanomas.

Su rėkiančiu mažu vaiku neįmanoma susišnekėti, bet kartais neįmanomas dialogas ir su suaugusiu žmogumi, nes nesiklauso, kalba savo, dažnai primityvius dalykus apie baltą tamsą.

Apie žmogaus nesiklausymą ir nelogiškumą galima pasiskaityti ir Biblijoje. Apaštalai irgi nesiklausė Kristaus ir kalbėjo, kas jiems patinka: dalijosi sostus, tikėjosi garbės, apie kryžių jie nenorėjo girdėti. Dėl šios priežasties Jėzus apaštalą Petrą pavadino velniu: eik šalin, šėtone, nes tu mąstai kas žmogiška.

Verbų sekmadienį prisimename iškilmingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Žmonės sveikino Kristų kaip karalių, o už kelių dienų viskas jų galvelėse ir emocijose persivertė aukštyn kojom. Nuo šūksnių Hosana perėjo prie – ant kryžiaus jį. Tai padarė tie patys žmonės. Proto čia nerasta.

Dievas sukūrė žmogų kaip protingą būtybę. Bet kodėl toks masiškas proto praradimas? Nuo nuodėmės. Nuodėmė yra tokia liga, kuri sužlugdo viską. Daugumas ligų kyla iš nuodėmės, iš neprotingo gyvenimo. Adomas pragyveno 930 metų, bet paskui Viešpats vis trumpino žmogaus amžių, nes kokia nelaimė būtų tūkstantį metų gyvenantis nuodėmingas ir kvailas žmogus.

Nuodėmė sunaikina protą. Žmogus nebesugeba daryti protingų išvadų. Nuodėmė sunaikina žmogaus geruosius jausmus arba tiesiog jausmai tampa stipresni už protingus argumentus. Aistros padaro žmogų neatsargų, bloškia jį į pavojus ir rizikas.

Žmonės galvoja, kad sunkiausia nuodėmė yra žmogžudystė, vagystė. Tai ne patys baisiausi dalykai. Sergant baisiausia yra ne skausmas, bet kai sunkiai sergant neskauda. Kai skauda, eini gydytis. Kur kas blogiau, kai tau neskauda. Pavyzdžiui, vieną gražų rytą gali ištikti insultas, suparalyžiuoti. Tada nei žodžio nepasakysi, nei pasijudinsi, nes pusė ar visas kūnas paralyžiuotas. Taip atsiranda pirmos grupės invalidas.

Bet yra kitokio pobūdžio ligos, kurių žmogus ima nebejausti. Pavyzdžiui, puikybė. Daug vaikų ja serga. Trylikametis pasakoja, jog susibaręs su mama. O kas jam nupirko paltą, kas duoda valgyti, kieno namuose gyvena? Mamos. Tai jei su mama pykstasi, tada turėtų jai viską grąžinti ir eiti valgyti prie šiukšlių konteinerio. Gal tada supras, ką reiškia bartis su mama? Nuo ko tai? Nuo puikybės, nes puikybė daro žmogų aklą. Net ir mažą žmogų puikybė gali apakanti, jis ima nebesuprasti, kas yra mama.

Arba, tarkim, veidmainystė. Paauglė dukra meilikauja mamai, rodo švelnumą, giria ją, o tikslas – kad išleistų su draugais į kaimo sodybą – su nakvyne! Mama kategoriškai nesutinka. Tai tada pasigirsta paauglės isterija – tu tokia, tu anokia, tavęs nekenčiu, tu man nieko neleidi ir t.t. Pirma veidmainystė, o paskui – pyktis. Bet tokia išvyka gali merginai kainuoti daug, proto trūkumas ir nuodėmė gali sugadinti jai visą gyvenimą. Todėl kai vaikai neturi proto ir yra akli, tėvai turi turėti proto ir matyti.

Kristus nori mus apsaugoti ir išgydyti iš ligos, kuri vadinama nuodėme, kuri sunaikina protą, nuo absurdų priežasties, kai vieną dieną šaukia šlovė, o kitą dieną – ant kryžiaus, kai už trisdešimt sidabrinių parduoda savo geriausia draugą, žmogų, kuris nepadarė nieko blogo, net nepasakė nieko blogo.

Susirinkusi minia sveikina Kristų palmių šakomis ir rūbais, šaukia osana, ji tikisi, kad jis išvaduos tautą iš romėnų okupacijos. O kai išvaduos, kas bus? Laisvė! Laisvė kam? „Noriu-nenoriu“, „patinka-nepatinka“, laisvė nuo proto!

Izraelis atmetė ir nukankino Kristų, todėl neteko ir visko šiame pasaulyje: kalbos, sostinės, žmonių, šventovės. Jeruzalė buvo sugriauta taip, kad buvo galima tą lauką arti ir akėti. Izraelio tauta sau planavo, jog bus taip ar anaip, bet taip neatsitiko. Planuoja tik Dievas, griaudamas žmogaus planus ir įsivaizdavimus.

Koks yra žmogaus gyvenimo tikslas pagal Dievo valią? Kūdikio gyvenimas motinos išsčiose devynis mėnesius skirtas tam, kad jis gimtų ir gyventų šiame pasaulyje. Panašiai, mūsų gyvenimo tikslas yra pasiruošti amžinajam gyvenimui. Juk retas kuris peržengia devyniesdešimtmetį. Kristus atėjo mums tai pranešti ir paruošti. Jei žmogaus gyvenimo interesai yra vien tik žemiški, vadinasi jis neteisingai gyvena. Kažką gyvenime pasieksi ir kažkiek pasinaudosi, o  kas toliau? Neretai tai, kas yra vertybė žmonėms, Dievui yra kvailybė. Todėl taip ir gaunasi, kad nemažai žmonių Dievo akivaizdoje gyvena kvailybėje. Nors sąžinė visiems apie tai praneša, tačiau vis tiek daug kas gyvena pagal savo pageidavimus.

Panašiai buvo tuomet Jeruzalėje: visi linksminosi ir džiaugėsi karaliaus įžengimu į miestą, tačiau vienintelis karalius liūdėjo, nes jis žinojo, ko vertas yra tas žmonių džiaugsmas. Jis žinojo, jog vyksta didžiausia žmonijos  niekšybė.

Kad žmogui būtų duotas paskutinis šansas, Jėzus keliauja į Jeruzalę. Bet žmogus taip norėjo žemiškos karalystės, jog atmetė dangiškąją ir privertė Pilotą likviduoti Jėzų. Tiems, kam dangaus karalystė yra svarbiau už žemės, Jėzus įsteigė Bažnyčią, naująją Jeruzalę, kuriai priklauso Dievo tikintieji. Štai ir mes kasdien turime savęs klausti: tai padariau dėl Dangaus, ar dėl žemės karalystės? Tai padariau protingai, ar įnoringai? Dorai, ar nuodėmingai?

Yra nemalonių profesijų, kuriose reikia susipažinti su blogio apraiškomis ir galimybėmis. Pavyzdžiui, kriminalinių nusikaltimų tyrėjas yra šiapus blogio, kol netampa nusikaltėliu. Viena yra pažinti, kita yra patirti. Pradžios knygoje skaitome, jog Dievas Adomui uždraudė ragauti gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių. Negalima sakyti, jog Adomas nežinojo, kas yra blogis, visgi jis neturėjo nuodėmės patirties.

Dievas prašė, kad Adomas tikėtų jo žodžiu apie nuodėmės nešamą sunaikinimą. Deja, netikėjimas ir jį sekęs nusikaltimas Adomą pražudė. Padariniai buvo tokie baisūs ir sunkūs, jog buvo apibūdinti kaip dvigubas mirties salto: „mirte mirsi”. Vėlesnė Adomo ir jo vaikų egzistencija tėra merdėjimas, todėl juokingai atrodo šio pasaulio gyvų numirėlių raudos per tikinčiųjų laidotuves. Juk jie jau pasiekė išganymą ir gyvybės tikrovę, o mes liekame merdinčiųjų pasaulyje.

Šio sekmadienio evangelijoje pasakojama apie Lozoriaus prikėlimą.  Jėzus šaukė: „Lozoriau, išeik!”. Kai jis atgijo ir išėjo, liepė atraišioti jį, nes buvo apviniotas įkapiniais aprišalais ir drobėmis. Tai nuodėmės tikrovės ir žmogaus išvedimo iš tokios būsenos paveikslas. 

Lozorius buvo Jėzaus mokinys, kurio jis verkė atėjęs prie kapo. Didįjį Penktadienį išgyvensime paties Jėzaus įžengimą į mirties ir kapo tikrovę, išgirsime, kaip Jėzus šauks Adomui ir visiems jo vaikams pragaruose – išeikite iš mirties ir kapo tamsos.

Kaip Adomą pražudė netikėjimas, taip dabar tikėjimas Jėzumi gelbėja, atsiranda gyvas ryšys su Kūrėju ir Atpirkėju, jo galybės veikimas. Tikėjimas atgaivina – tokia yra Gavėnios mintis ir viso krikščioniško gyvenimo tikrovė.

Lozoriaus ir Jėzaus kapo tikrovę dabar atpindi krikštyklos ir klausyklos. Tikėjimo paskatintas atsivertimas, atgaila ir nuodėmių atleidimas prikelia žmogų malonės gyvenimui ir praneša būsimąjį amžiną prisikėlimą. Jėzus vėl šaukia prie kiekvieno mūsų širdies kapo, mirtinoje nuodėmės tamsoje – išeik. Kai kurie išeis.

Šio sekmadienio šv.Rašto ištraukos pasakoja apie pažinimo sąlygas, pasitelkiant aklumo simbolį. Jėzus pagydo akląjį gan netikėtu ir keistu būdu: jis užtepė jam ant akių purvo ir liepė nusiplauti jį Siloamo tvenkinyje. Bažnyčios tėvai ir šventieji tame poelgyje mato gilesnę prasmę, jog Dievas suteikė ne tik kūniško, bet ir dvasinio regėjimo malonę. 

Purvas simbolizuoja nuodėmę, blogį, tamsą, aklumą, o stebuklingas Siloamo vanduo – Šventąją Dvasią. Vanduo simbolizuoja tikėjimą, Krikštą, nuodėmių atleidimą, malonę.

Justi materialų pasaulį, jį įsiminti, juo manipuliuoti ir jame funkcionuoti gali beveik visi jusles turintys gyvūnai. Šia prasme žmogus nėra išimtis, daugeliu atveju turi menkesnius sugebėjimus ir galimybes. Filosofuoti ir klausti apie gilesnes priežastis sugeba tik žmogus. Bet Apreiškimu besiremiantis tikėjimas atskleidžia pažinimo galimybę ir šaltinį, kurio žmogus negali pats pasiekti, kuriuo kaip dovana su žmogumi pasidalijo Dievas. 

Šia prasme galima kalbėti apie trejopą regėjimą ir trejopą aklumą: kūnišką, protinį ir dvasinį. Materialius faktus mato kūniškos akys, intelektualinius faktus mato protavimas, dvasinius faktus mato dvasia. Pavyzdžiui imbecilas mato užrašytą simbolį 3, bet nesupranta, ką jis reiškia. Netikintys girdi, jog yra vienas Dievas trijuose asmenyse, tačiau negali to suprasti.

Intelektualinų ir moralinių praregėjimų pavyzdžių yra daug. Pavyzdžiui, Mendelejevas susapnavo cheminių elementų sistemą, bet juk niekas nesikabinėja, jog tai yra sapno rezultatas. Panašu ir Budos „nušvitimas” yra susijęs su sapnais. Tai ne vienintelis atvejis, kai moraliniai dalykai ir mokslas remiasi sapnais, intucija.

Tikėjimas yra dvasinės tikrovės regėjimas, Kristaus pažinimas yra tolygus Dievo regėjimui. Neatsitiktinai sakoma, jog „įtikėjau ir todėl praregėjau”. Žinoma, kaip apaštalas Paulius yra sakęs, dabar regime tarsi rūke, tarsi neskaidriame veidrodyje, tačiau ateis laikas, kai matysime kaip yra. Šventieji ir angelai Danguje regi Dievą ir intelektualiai, ir dvasiškai, ir materialiai kaip įsikūnijusį Dievo Žodį. Juk tokį pažinimą Rojuje turėjo ir Adomas. 

Kažkuris šventasis yra sakęs, jog pažinimas yra įmanomas tik Šventosios Dvasios pagalba. Juslinis pažinimas veda prie intelektualinio, o pastarasis turėtų vesti link dvasinio, tačiau yra riba, ties kuria sustojame, per kurią pervesti gali tik Šventoji Dvasia.

Žmogus yra ne tik pažįstantysis, tačiau ir pažinimo instrumentas. Nuo jo uolumo, sąžiningumo, patirties, išsilavinimo, moralės, emocinio pasaulio priklauso ir jo pažinimo rezultatai. Vagiui atrodo, jog ir visi kiti yra vagys, paleistuviui atrodo, jog ir visi kiti yra pasileidę. Pasivaikščioti išėjęs į gatvę homoseksualas daro išvadas, jog visi pakeliui sutikti patrauklūs vyrai yra homoseksualūs. Vaikystėje ujtas žmogus, ir suaugęs turi nepatiklumo.

Neatsitiktinai Jėzus yra palaiminęs tyraširdžius, pažadėjęs, jog jie regės Dievą. Nuodėmėje gyvenantis žmogus tampa abejingas tikėjimui ir Dievui, nes jo vidinė akis tampa apdrėbta purvu, yra tamsoje, apanka.

Gavėnios tikslas yra atnaujinti tikėjimą ir Krikšto malonę, nuplauti savo dvasines akis, kad ir vėl regėtume tiesą, tikėjimo tikrovę. Išpažinties sakramentas, kuriam ragina Bažnyčia, yra vadinamas lavacrum Dei – Dievo maudykle. Tai mūsų tarpe pasiliekantis Siloamo vanduo, tačiau vis mažiau trokštančių jame apsiplauti, išgyti ir regėti.