XIX eilinis sekmadienis. Jėzaus neapykanta turtui

Sunku būtų nepastebėti skaitant Evangeliją, jog Jėzus nekentė žemiško turto. Jis gimė Betliejaus skurde, gyveno ir mirė kaip akivaizdus ir apsisprendęs neturtėlis. Šį sekmadienį išgirdome jo raginimą viską parduoti, išdalinti turtus kaip išmaldą.

Atrodytų, jog toks reikalavimas visiškai nesiderina su šio pasaulio tikrove, nes absoliuti dauguma elgiasi priešingai: kuo daugiau turto ir bet kokia kaina. Visų laikų daugumos žmonių tikslo ir net religijos objektas – tai turto teikiama galia.

Esmė glūdi žmogaus psichikoje, kokiomis aplinkybėmis jis jaučiasi egzistenciškai saugus. Turtas nemaža dalimi sukuria tokią savijautą. Kristus kategoriškai nesutinka su požiūriu, kad žemiškais turtais pasitikima labiau nei Dievu, kai priemonės tampa tikslu, kai turtingumo pretekstu žmogus apleidžia savo moralinį, žmogišką, dvasinį tobulėjimą.

Alternatyva žemiškajam turtui Jėzus nurodė buvimą turtingu Dangui, dangiškojo turtingumo siekimą, nes apleidus šią sritį, žemiškas turtas žmogų ima gadinti, griauti moralę, šeimos ir visuomeninį gyvenimą. Nors dirbama ir sekmadienį, tačiau kažkodėl niekaip neišbrendame iš ekonominės krizės. Pasiturinčių tėvų vaikai yra labiausiai moraliai puolę. Tūlas milijonierius ramia sąžine gali per valandą pralošti kazino pusę milijono, tačiau išsisukinėja paprašytas paaukoti dešimt litų vargstančių vaikų labui.

Lietuvos visuomenės didžiausioji bėda – tai moralinis vargingumas, kuris pasireiškia visuotiniu piliečių nesąžiningumu, godulyste ir vagystėmis, iš čia kyla kyšininkavimas ir aferizmas. Nuo eilinių žmonių iki aukščiausių pareigūnų – visi vagia ir sukčiauja. Dėl šios priežasties sunkiai laikosi kariuomenė, švietimas, sveikatos apsaugos sistema, viešasis sektorius, nesurenkami mokesčiai, skriaudžiami eiliniai darbininkai privačiame sektoriuje ir t.t. Lietuvos Respubliką galima pavadinti vagių šalimi. Vienas svarbiausių įrodymų – parapijų apvogimas ir susitaikymas su daroma skriauda. Kai valstybė apvagia Bažnyčią, kaip kitaip viskas gali klostytis: vagystės dvasia persmelkia ir visas kitas sritis.

Nors Bažnyčioje laikomasi Jėzaus paliepimo atsisakyti asmeninio turto vienuolių gyvenime, tačiau tai nereiškia, jog pasauliečiai negali turėti turto. Galima jo turėti, bet svarbu iš jo nedaryti aukso veršio religijos ir palenkti jį žmogaus tobulėjimui, pagrįstų poreikių tenkinimui, teisingesnės visuomenės kūrimui, Bažnyčios misijos melstis, apaštalauti ir mylėti išpildymui. Krikščioniui privalu atsisakyti tokio turto ir jo valdymo būdų, kurie sutrikdo meilę, iššaukia neteisybes ir neapykantą, užkerta kelią link Dievo ir sielos išganymo.

Daugelis turi žemių, tačiau reikėtų susirūpinti ir nors mažu ploteliu Danguje, kur galėtum padėti bent pėdą, kad būtum susietas su Dangumi nenykstančiomis vertybėmis.