Sakoma, kad žmogaus išmintis jau yra pusė Dievo valios. Išties, tokia Dievo valia, kad žmogus pirmiausia naudotų protavimo galią, ieškotų tiesos ir išminties. Dėka to galima atrasti vertybes. Salamonas prašė Dievą išminties, todėl buvo jo pagirtas ir palaimintas. Tačiau ir Kristaus mokinys neturėtų būti kvailesnis už Saliamoną, nes pats Kristus yra amžinoji Dievo išmintis.

Žmogiška išmintis ateina iš meilės, pažinimo, mąstymo, neskubant karštligiškai kalbėti ir veikti, nepasiduodant pasaulio nuomonių, madų ir aistrų blaškymuisi. Dieviška išmintis pasiekiama per Kristų ir Šventąją Dvasią.

Kai žmogus susidraugauja su išmintimi, tada ima atskleisti įvairias vertybes ir dovanas. Panašiai kaip evangelijoje minimas žmogus, kuris atrado lobį. Jis neskubėjo pasisavinti jo, tačiau nupirko sklypą, investuodamas į tai, kas atnešė jam didesnę naudą.

Išmokus atrasti vertybes, būtina perprasti, kaip prastesnius gėrius pakeisti geresniais. Evangelijos skaitinyje pasakojama, kad radęs lobį žmogus už jį nusipirko brangų perlą.  Kitaip sakant, pasiektas gėris tampa pagrindu siekti didesnio.

Kita vertus, kad tai būtų įmanoma, kasdien turime vykdyti vertybių ir gėrių selekciją, kaip evangelijos žvejys, kuris tinlu užgriebė visokių žuvų, tačiau pasiliko tik dideles ir naudingas. Sugebant atskirti blogį nuo gėrio, skirtingus gėrio laipsnius žmogus pamaži perpranta vertybių hierarchijos tikrovę, kurios paisant galima statyti tvirtą gyvenimo mūrą.

Tas, kas nemoka mažesnio gėrio pakeisti į didesnį, o gal net gėrį iškeičia į blogį, eina į bakrotą, pralaimi ne tik laikiname, tačiau ir amžiname gyvenime. Tokiu pavyzdžiu mums išlieka biblinis personažas Ezavas, kuris dėl pupelių troškinio atsisakė pirmgimio teisių, paveldėjimo, palaiminimo. Panašiai ir iš Egipto nelaisvės keliavę izraelitai garsiai svajojo apie Egipto česnakus, nerodydami susidomėjimo gyvenimu laisvėje ir su Dievu perspektyvos.

Žmonių prigimtis linksta prie iškirtinių, įkvepiančių dalykų. Pasibaigęs pasaulio futbolo čempionatas sukėlė daugelio susidomėjimą ir džiaugsmą nugalėtojais. Bet tik tiek, nieko daugiau. Akivaizdžiai matome, jog šėtonas sugeba apkarpyti žmonių gerus troškimus, pasitenkinant mažais ir primityviais pasiekimais. Jis atima iš žmonių didžiąsias vertybes, tobulumo siekį, Dangaus viltį, leisdamas džiaugtis kuo tik tai, bet ne prakilniomis vertybėmis.

Pasaulietinė išmintis Dievo akyse yra kvailystė, kai norima tikrovę matyti be Dievo Kūrėjo, kai apsiribojama vien visuomenės nuomonėmis ir madomis, nesąžiningais būdais siekti valdžios ir turtų. Tuo tarpu Dievo išmintis – tai Kristus, jo sekimas, nes jis atveria mūsų širdis, kad eitume tiesos ir meilės keliu. Kas atrado Kristų, tas atrado brangiausią lobį ir gražiausią Dangaus perlą, dėl kurio verta viską prarasti, nes jį turėti reiškia laimėti amžinąjį gyvenimą.

Mes gyvename keistame pasaulyje, nes mūsų gyvenimas yra gėrio ir blogio mišrainė. Esame netobuli žmonės, gyvenantys netobuloje visuomenėje. Mūsų šauta, šalis, ir net Bažnyčia yra tuoj pačiu ir geri, ir blogi.

Šio sekmadienio evangelijos skaitinyje girdime Jėzaus sakoma palyginimą apie šalia vienas kito augančius kviečius ir rauges. Raugė yra kvazdikinių šeimai priklausanti javų piktžolė, brandinanti nuodingas sėklas, kurios netinka maistui.

Pradžioje yra sunku suprasti, kas yra kas, nes raugės želmuo atrodo kaip kviečio. Pražysta gražiu violetiniu žiedu. Sakytum, nieko blogo nežada. Panašiai blogis dažnai atrodo kaip gėris, o gėris – kaip blogis. Tik vėliau vaisiai išduoda, kas yra kas, todėl pjūties metu naudingas grūdas yra atskiriamas nuo nuodingo.

Raugių ir kviečių palyginimu Jėzus atskleidė ne tik puolusio pasaulio tikrovę, tačiau ir Dievo laikyseną, kuri yra apagrįsta kantrumu ir neskubėjimu, leidžiant pasirodyti vaisiams. Žinoma, šis būdas reiškia, jog dažniausiai nėra greito ir radikalaus būdo pašalinti blogį.

Kad galėtume būti kantrūs ir nesikarščiuoti, privalome turėti tikėjimą mylinčio Dievo planu. Savo gyvenimo, kančios ir prisikėlimo pavyzdžiu Jėzus pakvietė ir mus turėti jo požiūrį, palikti Dievui atskirti gėrį ir blogį.

Nors mūsų pasaulis ir gyvenimas yra labai keisti, visgi čia yra ir daug gėrio, daug nuostabių žmonių, kurie mums liudija, jog gėrio stebuklas vyksta, jog meilė yra nenugalima, sugeba pernešti blogio puolimus, jog ilgainiui kiekvienas subrandina savo vaisius, kurie jį maitina arba nuodija, neša gyvybę arba nusviedžia į neužgesinamą ugnį. Juk kiekvienas nusipelno tokių vaisių, kokius puoselėjo. Gėris jau savaime yra ir atlygis. Blogis, nuodėmė savaime neša bausmę ir kančią.

Jėzaus palyginime apie sėjėją ir į skirtingas terpes krentantį grūdą atsiskleidžia Dievo malonės veikimo tikrovė. Dievas yra sėjėjas, grūdas – jo malonė, terpė – žmogaus širdis: kieta, lengvabūdiška, užmarši ar pagarbi.

Grūdas savyje turi gyvybę, jis yra vaisius to, kuris jam suteikė gyvybę, kaip kad malonė yra Dievo vaisius. Grūdas yra pradmuo, iš kurio gali išsisvystyti užslėpta tikrovė. Taip ir malonė savo pradžia yra tarsi grūdas, ypač Krikštas, kuris tampa pasėtas, tačiau ne visose širdyse išsivysto, o jei vystosi, turi galią daugėti ir užsisėti.

Malonė nori būti šimteriopa savo vaisiais ir išpažinėjais. Pakrikštytųjų yra daug, o nešančių šimteriopus teisumo vaisius yra vienetai. Dėl šios priežasties vieni su tikėjimu yra tik susidūrę, prie jo prisilietę, kai kuriuose tikėjimas įsišaknijo paviršutiniškai kaip negyva tradicija be giluminio įsitvirtinimo, kituose tikėjimas neatlaikė pasaulietiškos konkurencijos ir kompromisų.

Neįdomu, kaip nusidėjėlis nusideda, kokią tikėjimo parodiją jis demonstruoja. Įdomu yra, kaip šventieji yra šventi, kaip juose reiškiasi įvairiopa ir turtinga malonės gėrio tikrovė. Įdomu, kaip katalikiškoji civiliazacija tapo šimtagrūde, davusi gėrio vaisius visose gyvenimo srityse: mene, moksle, technikoje, filosofijoje, visuomenės gyvenime ir t.t.

Dievas ir minkština, ir sėja sielos dirvon malonę, kai žmogus paprasčiausiai neužkietina širdies per puikybę, nepražudo pirmųjų gėrio daigų nekantrumu, nesileidžia išblaškomas pašalinių pasiūlymų. Tų šimteriopų vaisių krikščionių, o ne žūvančio tikėjimo proformos, meldžiame Bažnyčiai.

Minime vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo metines, tačiau prisimename, jog jis buvo gėdingas apostata, atkritėlis, kuris išsižadėjo krikšto ir grįžo prie demonų garbinimo. Jo nuodėmė lėmė, jog Lietuva daugiau nebebuvo karalystė, kad jo valdiniai dar ilgai tūnojo pagonybės tamsoje.

Tai mums proga pamąstyti apie atkritimo nuo tikrojo Dievo padarinius. Biblijoje ir istorijoje aprašoma ne viena tokia istorija. Labiausiai mums žinomos apaštalų Petro ir Judo Iskarijoto, kurie išsižadėjo Jėzaus, tačiau Petras gailėjosi ir tapo išgelbėtas, o Judo apostazę „apvainikavo“ pakaruoklio kilpa.

Apostazių pavyzdžių turime ir savo tarpe, net tarp kunigų. Antai Rimvydas Valatka Seimo narį Varkalą pavadino eretiku iškunigiu, kuris tikėjimą į Dievą iškeitė į tikėjimą Garliavos pedofilijos istorija.

Iš pradžių žmogus būna Dievui ištikimas, nuolankus ir ramios širdies, myli maldą, lankosi šventovėse, naudojasi sakramentais, nedaro mirtinų nuodėmių, vengia blogos draugijos. Savo dorybingu ir tvarkingu gyvenimu jis sukuria gerovę, tačiau vėliau į jo ir jo vaikų širdis ima brautis gyvenimo puikybė, jis vis labiau apanka, moraliai ištęžta, ima nebesuprasti, kas yra gera, kas bloga, pradeda eiti kompromisų keliu. Ironiška, jog žmonės meldžia gerovės, bet kai ją gauna, nuo Dievo pasitraukia, atgrežia jam nugarą.

Ima ryškėti užslėpta ar ir vieša apostazė, t.y. atkritimas nuo Dievo, kuri neša baisius padarinius. Žmogus netenka vienybės su Dievu, jo malonės, dorybių, atsiskiria nuo Kristaus Bažnyčios, vis labiau panyra į pragarišką būseną, tampa apvaldytas demonų, po mirties jo siela galutinai ir amžiams patenka į pragarą.

Verta atidžiau perskaityti ir pranašo Jonos gyvenimą, kuri taip pat yra apie atkritėlį. Juk jis buvo pamaldus izraelitas, arti Dievo, jam pavesta gelbėti Ninivės miestą. Vietoj to, pranašas nusprendė pabėgti į Tarso miestą, garsėjantį sėkme, turtais ir bedievybe. Mat norint skelbti atsivertimą reikėjo ir pačiam atsiversti.

Taigi, Jona nusipirko bilietą, įlipęs į laivą susisuko į antklodę ir užmigo kietu depresiniu pasmerkto, beviltiško dezertyro miegu. Jis viską prarado, sugadino, jam nebėra jokios ateities, jis bėga nuo Dievo, tikisi užsimiršti ir išvengti klausimų apie Dievą klestinčiame bedievių mieste.

Bet kaip pasakojama Biblijoje, Dievas vejasi neklusnųjį Joną, kovoja už jo sielą ir bando jį prakalbinti smarkios audros būdu. Kas bėga nuo Dievo, tas tegul žino, jog jo gyvenime laukia smarki audra, sudužimas ir skenduolio likimas.

Atkritėlis Jona kelia pavojų ne tik sau, tačiau ir aplinkiniams. Dievas siunčia audrą Viduržemio jūroje, kuria plaukia ne tik jo, tačiau ir kelios dešimtys kitų laivų. Deja, atkritėlio nusidėjelio sukelta blogio audra trenkia jo šeimai, giminei, bendradarbiams, net svetimiesiems.

Tenka girdėti, kaip nusidėjeliai teisinasi: mano nuodėmės ir klaidos palies tik mane, tik sau darau žalą. Tai netiesa, nes nusidėjelį lydi bėdos, kurios paliečia ir kitus. Kai Dievo bausmė vejasi nusidėjelį, toks žmogus tampa pavojingas ir kitiems. Kita vertus, nuo Dievo nusigręžęs ir velnio apvaldytas žmogus tampa tikru demonų užkratu kitiems, nes jo kalbos, darbai ir būvimas priartina pragaro „kultūrą”, dvasias.

Niekas neina į Dangų ar pragarą vienas, bet su savo būreliu. Atkritėlis su savimi į pragarą tempiasi ir kitus, nes sugeba iš jų atimti tikėjima, viltį ir meilę, pamoko, jog galima netarnauti Dievui ir jam priešintis. Toks žmogus tampa įsikūnijusiu velniu.

Audros išgąsdinta laivo įgula budino Joną ir ragino melstis į savo Dievą, nes jų dievukai jiems nieko negalėjo padėti. Šėlstančios jūros grėsmė nesuteikia pagrindo postringauti apie bedievybę. Jona prisipažino, jog tai dėl jo kaltės kilo baisi audra ir prašėsi išmetamas į jūrą. Pagonys jo klausė, kodėl jis bėgąs nuo savojo Dievo, ir kas Jis yra.

Apaštalas Paulius taip buvo patekęs į jūros audrą, bet jis nuo Dievo nebėgo, todėl turėjo drąsos ir galėjo užtikrinti, jog niekas nenukentės. Atkritėlis Jona buvo silpnas ir neturėjo jokios vilties, nes prarado orumą ir tikrumą, kurį teikia buvimas arti Dievo. Pasaulietinės aistros sunaikino jo dvasinę stiprybę. Jis tapo mažesnis net už aklus pagonis.

Kaip rašoma Biblijoje, išmestą į jūrą Joną praryja kaži kokia milžiniška žuvis, panašu banginis. Biblija yra simbolių knyga, todėl čia visos detalės turi savo prasmę: pagonių laivas – pagonišką tikėjimas, jūra – blogį, nuodėmės apvaldytą pasaulį, banginis – patį velnią ir pragarą.

Bėgantis nuo Dievo težino, jog ateina audros valanda, kuri išmes į tamsiausią sielos ir gyvenimo dugną. Jokios žmogiškos pastangos nebepadės. Iš audros įlėksi tiesiai į velnio gleivėtus ir smirdančius vidurius, kur tavęs laukia suvirškinimas visišku nusiminimu ir bejėgiškumu.

Bet Jona rado išeitį, kurią ir visiems atkritėliams parodė, jis ėmė melstis į tikrąjį Dievą, kurį buvo palikęs, žodžiais: „Savo nelaimėje šaukiausi VIEŠPATIES, ir jis man atsiliepė. Iš Šeolo pilvo šaukiau, ir tu išgirdai mano balsą! Tu įmetei mane į bedugnę, į jūros širdį. Mane prarijo vandenys, apsėmė visi tavo vandenų srautai ir vilnys. Tuomet tariau: ‘Iš tavo Artumo esu išguitas! Kaip vėl regėsiu tavo šventąją buveinę? Vandenys užliejo mane ligi kaklo, bedugnė prarijo mane, jūros dumbliai apraizgė man galvą. Mano gyvasčiai vis labiau gęstant, atminiau VIEŠPATĮ, ir mano malda pasiekė tave tavo šventojoje buveinėje. Tuščius stabus garbinantieji atsisako savo gailestingumo šaltinio. Išgelbėjimas ateina iš VIEŠPATIES!“. Viešpats paliepė žuviai išspjauti Joną į sausumą, sugrąžino su kaupu viską, ką velnias iš jo buvo atėmęs.

Jonos istorija labai primena Europos ir Bažnyčios dabartį, kurios kitaip nepavadinsi – baisi apostazė. Tie patys požymiai: bėgimas nuo tikėjimo į nuodėmingą gerovę, abejingumas įsismarkaujančioms problemoms, Europos laivą užvaldo pagonys, apvirškinta velnio depresyvi ir savižudiška visuomenė. Ar iš tamsumos gelmių dar pasigirs „miserere“?