Vėlai ateina atgailoti moteris, kuri skubėjo nusidėti. Vakare Kristaus ieško toji, kuri iš ryto atvedė Adomą į nuopolį. (Šv.Grigalius Didysis)

Ilgasis kančios penktadienis, kurį vadiname didžiuoju. Jėzui buvo ilgas, nes kančia ištęsia laiką. Ujaučiantiems ir mylintiems buvo ilgas. Nuobodžiaujantiems pašaliečiams irgi buvo ilgas. Religingieji taip pat nekantravo: kada gi pagaliau baigsime šį nemalonų darbą ir galėsime švęsti Velykas: eiti į pirtį, degustuoti avienos kepsnelių nuo laužo, pasigardžiuojant krienais ir užgeriant vynu?

Kryžiaus kelyje ir Golgotos kalne jaučiamės didesni bejėgiai negu Tas, kuris kentėjo. Nei protu, nei širdimi negali išsemti ir suprasti tos patirties. Galima tik aikščioti ir dūsauti, išreiškti bejėgiškumą pribėgimu kaip Motina, kaip Simonas Kirėnietis, kaip Veronika, kaip verkiančios moterys.

Žmonių istorija, kaip ji elgiasi su Dievu. Istorija be jokios logikos ir paprasčiausio sąžiningumo. Vienintelis išpuoselėtas žmonijos šedevras – neapykanta, luošinimas, žudymas, mirtis ir kapas.

Vienintelis dalykas stebina ir neleidžia atitraukti dėmesio – Dievo egzistavimo būdas, mylinčioji visagalybė, kuri glumina kryžiaus kelyje ir papėdėje. Išsigąsti dėl savęs, kad taip toli nuo jos esi, kad didesnis vargšas, didesnis bėjėgis esi už Nukryžiuotąjį.

Kristaus viešpatavimas visai kūrinijai vyksta dviem būdais. Pirmas pagrįstas tuo, jog visatos Kūrėjas ir Viešpats savo didinga galia ir suverenia valdžia visa sau palenkė, todėl viešpatauja ne tik geriems protams ir dvasioms, tačiau ir blogoms ir nevertoms, taip pat tiems, kuriuos šv.Raštas vadina „puolusiais angelais” (Lk 8,2). Dėl šios priežasties jis turi visaaprėpiančio ir ir visagalio titulus kaip sakoma Jono Apokalipsėje (1,8). Taip galima paaiškinti tą pirmą Kristaus viešpatavimo viesiems būdą. Antrasis būdas pagrįstas tuo, jog būdamas geras gero Tėvo Sūnus nenori prievartinio protingų dvasių klusnumo įstatymui, tačiau laukia, kad jos ateitų laisva valia, siektų gėrionepriversti ,  todėl jas įtikinėja pamokymu o ne įsakymu. Dėl šios priežasties jis pasirinko mirtį, kad duotų klusnumo ir mirties pavyzdį tiems, kurie nori mirti nuodėmei ir nusikaltimui.

Orygenes

Šv.Antanas Paduvietis rašė: „Ir nutuks skėriai (Koh 12, 5), t.y. Bažnyčia, Viešpaties Prisikėlimo žiedu maitindamasi. Saulės sušildyti skėriai šoka ir skrenda; panašiai Bažnyčia Sekminių dieną sušildyta Šventosios Dvasios karščio šoko skristi ir skelbti: per visą žemę eina jų balsas (Ps 18, 5), nes pamaitino juos Viešpats kviečių riebumu ir pasotino uolos medumi (Ps 80, 17), nes kviečiu ir uola yra Kristus, Dievas ir žmogus. Ir nutuks skėriai (Koh 12, 5), t.y. šventos sielos, kurios sugebės peržengti prigimtinio abejingumo suvaržymus, kai dėl džiaugsmo pertekliaus sugebės išeiti iš savo kiauto, pakibusios dangiškuose dalykuose, panyrusios angeliškuose regėjimuose”.

Kur tie krikščioniški skėriai nuskris ir ką paskelbs be šv.Eucharistijos, be Prisikėlimo žiedo?

Žmogus paprastai klausosi tik to, kas jam patinka. Draugų bei pažįstamų tarpe ieškome tokių, kurie pataikautų. Ne kad protingai ir teisingai patartų, bet kad girtų mūsų nuomonę. Net ir tikinčiųjų tarpe galima pastebėti turizmą nuo vieno kunigo prie kito. Kai randa tokį, kuris atitinka žmogaus nuomonę, tada kitiems giriasi: radau protingą ir gerą kunigą, kuris labai teisingai kalba, kuris man padėjo suprasti Dievo valią, t.y. mano paties valią.

Dievo valios ieško labai mažai žmonių. Bet mažai kas ieško ir sveiko proto. Dažniausiai žmonės gyvena emocionaliai ir chaotiškai. Šiandien užsinori vieno, rytoj kažko visiškai priešingo. Kodėl žmogus yra toks sugedęs, kodėl jis daro tai, ką nori arba ko nenori, o ne tai, kas yra teisinga?

Būna pasitaiko, kad kreipiasi patarimo, kur nėra jokios išeities. Štai viena moteris klausė, ką daryti, jei ji jaučia neapykantą savo vyrui (labai krikščioniškas jausmas, ar ne?). Paklausta, kodėl už jo ištekėjo, atsakė, jog iš meilės. Pasiteiravus, kodėl dabar jo nekenčia, meta bet kokią logiką pranokstantį teiginį, jog ir dabar jį myli, bet tuo pačiu ir neapkenčia. Mh, kokį duoti patarimą, kokia yra išeitis? Proto čia nerasta, todėl ir atsakymas yra neįmanomas.

Su rėkiančiu mažu vaiku neįmanoma susišnekėti, bet kartais neįmanomas dialogas ir su suaugusiu žmogumi, nes nesiklauso, kalba savo, dažnai primityvius dalykus apie baltą tamsą.

Apie žmogaus nesiklausymą ir nelogiškumą galima pasiskaityti ir Biblijoje. Apaštalai irgi nesiklausė Kristaus ir kalbėjo, kas jiems patinka: dalijosi sostus, tikėjosi garbės, apie kryžių jie nenorėjo girdėti. Dėl šios priežasties Jėzus apaštalą Petrą pavadino velniu: eik šalin, šėtone, nes tu mąstai kas žmogiška.

Verbų sekmadienį prisimename iškilmingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Žmonės sveikino Kristų kaip karalių, o už kelių dienų viskas jų galvelėse ir emocijose persivertė aukštyn kojom. Nuo šūksnių Hosana perėjo prie – ant kryžiaus jį. Tai padarė tie patys žmonės. Proto čia nerasta.

Dievas sukūrė žmogų kaip protingą būtybę. Bet kodėl toks masiškas proto praradimas? Nuo nuodėmės. Nuodėmė yra tokia liga, kuri sužlugdo viską. Daugumas ligų kyla iš nuodėmės, iš neprotingo gyvenimo. Adomas pragyveno 930 metų, bet paskui Viešpats vis trumpino žmogaus amžių, nes kokia nelaimė būtų tūkstantį metų gyvenantis nuodėmingas ir kvailas žmogus.

Nuodėmė sunaikina protą. Žmogus nebesugeba daryti protingų išvadų. Nuodėmė sunaikina žmogaus geruosius jausmus arba tiesiog jausmai tampa stipresni už protingus argumentus. Aistros padaro žmogų neatsargų, bloškia jį į pavojus ir rizikas.

Žmonės galvoja, kad sunkiausia nuodėmė yra žmogžudystė, vagystė. Tai ne patys baisiausi dalykai. Sergant baisiausia yra ne skausmas, bet kai sunkiai sergant neskauda. Kai skauda, eini gydytis. Kur kas blogiau, kai tau neskauda. Pavyzdžiui, vieną gražų rytą gali ištikti insultas, suparalyžiuoti. Tada nei žodžio nepasakysi, nei pasijudinsi, nes pusė ar visas kūnas paralyžiuotas. Taip atsiranda pirmos grupės invalidas.

Bet yra kitokio pobūdžio ligos, kurių žmogus ima nebejausti. Pavyzdžiui, puikybė. Daug vaikų ja serga. Trylikametis pasakoja, jog susibaręs su mama. O kas jam nupirko paltą, kas duoda valgyti, kieno namuose gyvena? Mamos. Tai jei su mama pykstasi, tada turėtų jai viską grąžinti ir eiti valgyti prie šiukšlių konteinerio. Gal tada supras, ką reiškia bartis su mama? Nuo ko tai? Nuo puikybės, nes puikybė daro žmogų aklą. Net ir mažą žmogų puikybė gali apakanti, jis ima nebesuprasti, kas yra mama.

Arba, tarkim, veidmainystė. Paauglė dukra meilikauja mamai, rodo švelnumą, giria ją, o tikslas – kad išleistų su draugais į kaimo sodybą – su nakvyne! Mama kategoriškai nesutinka. Tai tada pasigirsta paauglės isterija – tu tokia, tu anokia, tavęs nekenčiu, tu man nieko neleidi ir t.t. Pirma veidmainystė, o paskui – pyktis. Bet tokia išvyka gali merginai kainuoti daug, proto trūkumas ir nuodėmė gali sugadinti jai visą gyvenimą. Todėl kai vaikai neturi proto ir yra akli, tėvai turi turėti proto ir matyti.

Kristus nori mus apsaugoti ir išgydyti iš ligos, kuri vadinama nuodėme, kuri sunaikina protą, nuo absurdų priežasties, kai vieną dieną šaukia šlovė, o kitą dieną – ant kryžiaus, kai už trisdešimt sidabrinių parduoda savo geriausia draugą, žmogų, kuris nepadarė nieko blogo, net nepasakė nieko blogo.

Susirinkusi minia sveikina Kristų palmių šakomis ir rūbais, šaukia osana, ji tikisi, kad jis išvaduos tautą iš romėnų okupacijos. O kai išvaduos, kas bus? Laisvė! Laisvė kam? „Noriu-nenoriu“, „patinka-nepatinka“, laisvė nuo proto!

Izraelis atmetė ir nukankino Kristų, todėl neteko ir visko šiame pasaulyje: kalbos, sostinės, žmonių, šventovės. Jeruzalė buvo sugriauta taip, kad buvo galima tą lauką arti ir akėti. Izraelio tauta sau planavo, jog bus taip ar anaip, bet taip neatsitiko. Planuoja tik Dievas, griaudamas žmogaus planus ir įsivaizdavimus.

Koks yra žmogaus gyvenimo tikslas pagal Dievo valią? Kūdikio gyvenimas motinos išsčiose devynis mėnesius skirtas tam, kad jis gimtų ir gyventų šiame pasaulyje. Panašiai, mūsų gyvenimo tikslas yra pasiruošti amžinajam gyvenimui. Juk retas kuris peržengia devyniesdešimtmetį. Kristus atėjo mums tai pranešti ir paruošti. Jei žmogaus gyvenimo interesai yra vien tik žemiški, vadinasi jis neteisingai gyvena. Kažką gyvenime pasieksi ir kažkiek pasinaudosi, o  kas toliau? Neretai tai, kas yra vertybė žmonėms, Dievui yra kvailybė. Todėl taip ir gaunasi, kad nemažai žmonių Dievo akivaizdoje gyvena kvailybėje. Nors sąžinė visiems apie tai praneša, tačiau vis tiek daug kas gyvena pagal savo pageidavimus.

Panašiai buvo tuomet Jeruzalėje: visi linksminosi ir džiaugėsi karaliaus įžengimu į miestą, tačiau vienintelis karalius liūdėjo, nes jis žinojo, ko vertas yra tas žmonių džiaugsmas. Jis žinojo, jog vyksta didžiausia žmonijos  niekšybė.

Kad žmogui būtų duotas paskutinis šansas, Jėzus keliauja į Jeruzalę. Bet žmogus taip norėjo žemiškos karalystės, jog atmetė dangiškąją ir privertė Pilotą likviduoti Jėzų. Tiems, kam dangaus karalystė yra svarbiau už žemės, Jėzus įsteigė Bažnyčią, naująją Jeruzalę, kuriai priklauso Dievo tikintieji. Štai ir mes kasdien turime savęs klausti: tai padariau dėl Dangaus, ar dėl žemės karalystės? Tai padariau protingai, ar įnoringai? Dorai, ar nuodėmingai?

Yra nemalonių profesijų, kuriose reikia susipažinti su blogio apraiškomis ir galimybėmis. Pavyzdžiui, kriminalinių nusikaltimų tyrėjas yra šiapus blogio, kol netampa nusikaltėliu. Viena yra pažinti, kita yra patirti. Pradžios knygoje skaitome, jog Dievas Adomui uždraudė ragauti gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių. Negalima sakyti, jog Adomas nežinojo, kas yra blogis, visgi jis neturėjo nuodėmės patirties.

Dievas prašė, kad Adomas tikėtų jo žodžiu apie nuodėmės nešamą sunaikinimą. Deja, netikėjimas ir jį sekęs nusikaltimas Adomą pražudė. Padariniai buvo tokie baisūs ir sunkūs, jog buvo apibūdinti kaip dvigubas mirties salto: „mirte mirsi”. Vėlesnė Adomo ir jo vaikų egzistencija tėra merdėjimas, todėl juokingai atrodo šio pasaulio gyvų numirėlių raudos per tikinčiųjų laidotuves. Juk jie jau pasiekė išganymą ir gyvybės tikrovę, o mes liekame merdinčiųjų pasaulyje.

Šio sekmadienio evangelijoje pasakojama apie Lozoriaus prikėlimą.  Jėzus šaukė: „Lozoriau, išeik!”. Kai jis atgijo ir išėjo, liepė atraišioti jį, nes buvo apviniotas įkapiniais aprišalais ir drobėmis. Tai nuodėmės tikrovės ir žmogaus išvedimo iš tokios būsenos paveikslas. 

Lozorius buvo Jėzaus mokinys, kurio jis verkė atėjęs prie kapo. Didįjį Penktadienį išgyvensime paties Jėzaus įžengimą į mirties ir kapo tikrovę, išgirsime, kaip Jėzus šauks Adomui ir visiems jo vaikams pragaruose – išeikite iš mirties ir kapo tamsos.

Kaip Adomą pražudė netikėjimas, taip dabar tikėjimas Jėzumi gelbėja, atsiranda gyvas ryšys su Kūrėju ir Atpirkėju, jo galybės veikimas. Tikėjimas atgaivina – tokia yra Gavėnios mintis ir viso krikščioniško gyvenimo tikrovė.

Lozoriaus ir Jėzaus kapo tikrovę dabar atpindi krikštyklos ir klausyklos. Tikėjimo paskatintas atsivertimas, atgaila ir nuodėmių atleidimas prikelia žmogų malonės gyvenimui ir praneša būsimąjį amžiną prisikėlimą. Jėzus vėl šaukia prie kiekvieno mūsų širdies kapo, mirtinoje nuodėmės tamsoje – išeik. Kai kurie išeis.

Šio sekmadienio šv.Rašto ištraukos pasakoja apie pažinimo sąlygas, pasitelkiant aklumo simbolį. Jėzus pagydo akląjį gan netikėtu ir keistu būdu: jis užtepė jam ant akių purvo ir liepė nusiplauti jį Siloamo tvenkinyje. Bažnyčios tėvai ir šventieji tame poelgyje mato gilesnę prasmę, jog Dievas suteikė ne tik kūniško, bet ir dvasinio regėjimo malonę. 

Purvas simbolizuoja nuodėmę, blogį, tamsą, aklumą, o stebuklingas Siloamo vanduo – Šventąją Dvasią. Vanduo simbolizuoja tikėjimą, Krikštą, nuodėmių atleidimą, malonę.

Justi materialų pasaulį, jį įsiminti, juo manipuliuoti ir jame funkcionuoti gali beveik visi jusles turintys gyvūnai. Šia prasme žmogus nėra išimtis, daugeliu atveju turi menkesnius sugebėjimus ir galimybes. Filosofuoti ir klausti apie gilesnes priežastis sugeba tik žmogus. Bet Apreiškimu besiremiantis tikėjimas atskleidžia pažinimo galimybę ir šaltinį, kurio žmogus negali pats pasiekti, kuriuo kaip dovana su žmogumi pasidalijo Dievas. 

Šia prasme galima kalbėti apie trejopą regėjimą ir trejopą aklumą: kūnišką, protinį ir dvasinį. Materialius faktus mato kūniškos akys, intelektualinius faktus mato protavimas, dvasinius faktus mato dvasia. Pavyzdžiui imbecilas mato užrašytą simbolį 3, bet nesupranta, ką jis reiškia. Netikintys girdi, jog yra vienas Dievas trijuose asmenyse, tačiau negali to suprasti.

Intelektualinų ir moralinių praregėjimų pavyzdžių yra daug. Pavyzdžiui, Mendelejevas susapnavo cheminių elementų sistemą, bet juk niekas nesikabinėja, jog tai yra sapno rezultatas. Panašu ir Budos „nušvitimas” yra susijęs su sapnais. Tai ne vienintelis atvejis, kai moraliniai dalykai ir mokslas remiasi sapnais, intucija.

Tikėjimas yra dvasinės tikrovės regėjimas, Kristaus pažinimas yra tolygus Dievo regėjimui. Neatsitiktinai sakoma, jog „įtikėjau ir todėl praregėjau”. Žinoma, kaip apaštalas Paulius yra sakęs, dabar regime tarsi rūke, tarsi neskaidriame veidrodyje, tačiau ateis laikas, kai matysime kaip yra. Šventieji ir angelai Danguje regi Dievą ir intelektualiai, ir dvasiškai, ir materialiai kaip įsikūnijusį Dievo Žodį. Juk tokį pažinimą Rojuje turėjo ir Adomas. 

Kažkuris šventasis yra sakęs, jog pažinimas yra įmanomas tik Šventosios Dvasios pagalba. Juslinis pažinimas veda prie intelektualinio, o pastarasis turėtų vesti link dvasinio, tačiau yra riba, ties kuria sustojame, per kurią pervesti gali tik Šventoji Dvasia.

Žmogus yra ne tik pažįstantysis, tačiau ir pažinimo instrumentas. Nuo jo uolumo, sąžiningumo, patirties, išsilavinimo, moralės, emocinio pasaulio priklauso ir jo pažinimo rezultatai. Vagiui atrodo, jog ir visi kiti yra vagys, paleistuviui atrodo, jog ir visi kiti yra pasileidę. Pasivaikščioti išėjęs į gatvę homoseksualas daro išvadas, jog visi pakeliui sutikti patrauklūs vyrai yra homoseksualūs. Vaikystėje ujtas žmogus, ir suaugęs turi nepatiklumo.

Neatsitiktinai Jėzus yra palaiminęs tyraširdžius, pažadėjęs, jog jie regės Dievą. Nuodėmėje gyvenantis žmogus tampa abejingas tikėjimui ir Dievui, nes jo vidinė akis tampa apdrėbta purvu, yra tamsoje, apanka.

Gavėnios tikslas yra atnaujinti tikėjimą ir Krikšto malonę, nuplauti savo dvasines akis, kad ir vėl regėtume tiesą, tikėjimo tikrovę. Išpažinties sakramentas, kuriam ragina Bažnyčia, yra vadinamas lavacrum Dei – Dievo maudykle. Tai mūsų tarpe pasiliekantis Siloamo vanduo, tačiau vis mažiau trokštančių jame apsiplauti, išgyti ir regėti.

Kovo 25 d. Bažnyčia švenčia Apreiškimo Švč.M.Marijai šventę. Ne tik tuomet, bet ir dabar mus gali aplankyti apreiškimo įvykis: netikėta žinia, naujas darbas, gyvenamosios vietos pakeitimas, nelauktas svečias, ilgai lauktas nėštumas, pašaukimo malonė ir t.t. Tai akimirkos, kai išgyvename Dievo įžengimą į mūsų gyvenimą, mūsų planus, manymus, kuriuos kartais išpildo, kartais radikaliai pakeičia, kartais sukryžiuoja. Žmogus greičiau išsigąsta, negu tvirtai pasitiki. Angelas ramino Mariją ir kvietė prašyti ženklo, kad galėtų įsitikinti Dievo gera valia ir ketinimais. O jie gali būti netikėti, todėl reikia pasiruošti juos priimti tariant Marijos „taip”, „tebūnie”. Ne iš karto taps aišku ir suprantama. Pirma reikia pasitikėti Dievu, o vėliau ateina supratimas. „Kaip” – tai Dievo reikalas, nes jam nėra negalimų dalykų. Apaštalas Paulius sakė, jog mūsų tikėjimas remiasi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.

Kodėl per Mišias vietoj psalmės neužgiedojus Mačernio, Salomėjos Neries ar Marcinkevičiaus eilių, nepaskaičius Žemaitės ar Biliūno apsakymų? Būtent taip pašaipiai paklausė vienas laisvamanis apie šv.Raštą. Girdi, žydų religinė literatūra ir poezija užima išskirtinę padėtį katalikų liturgijoje. Kuo blogesnė lietuviška?

Šio sekmadienio Evangelijos skaitymuose pasigirsta panaši abejonė iš samarietės lūpų, girdi, kuo blogesnis yra Garizimos kalnas ir samariečių sektos tikėjimas? Jėzus patikino, jog išganymas ateina iš žydų, per žydus, galų gale – per jį. Bet kad tai suprastų, Jėzus suteikė jai tikėjimo malonę, todėl naudinga pasigilinti šiame pasakojime pateikiama sektanto, netikinčio virsmo teisingai tikinčiu istoriją.

Pokalbį prie šulinio pradėjo Jėzus, prašydamas samariečių sektos išpažinėjos duoti atsigerti. Moteris šiurkščiai atkirtusi, jog Jėzus esąs žydas, su kuriais nebendraujama. Jėzui užsiminus apie gyvąjį vandenį, kurio jis galėtų duoti, moteris iš naudos paskatų tapo mandagesnė, kreipėsi į jį „pone Jėzau”, paskui jau ir „viešpatie Jėzau”. Kai Jėzus atskleidė jos gyvenimo su šešiais sugyventiniais tragediją ir paslaptį, toji persigandusi ėmė vadinti jį pranašu. Grįžusi į savo miestelį žmonėms skelbė apie sutiktą žmogų, kuris yra Mesijas. Po dviejų viešnagės dienų samariečių kaime Jėzus buvo pavadintas pasaulio išganytoju.

Taigi, nuo žydų religinės poezijos iki šv.Rašto, nuo Gerizimo kalno iki Jeruzalės šventyklos kalno, nuo žydo iki Išganytojo savokų ir patirties reikėjo peržengti kažkokią bedugnę. Tai bedugnė tarp netikėjimo ir tikėjimo. Tiltą tarp jų nutiesė ir moteris, ir Jėzus,  įžiebdamas moters širdyje tikėjimo malonę, kurio dėka ji suprato tiesą.

Šv.Kūdikėlio Jėzaus Teresė rašė, kad prašydamas duoti atsigerti, Jėzus atskleidė savo troškimą – jog žmogus įsiklausytų į jo žodžius, atsivertų ir imtų pasitikėti juo. Mainais jis duoda gyvojo vandens, t.y. malonės dovaną. Todėl apaštalas Paulius rašė, jog tikėjimu pasiekiame malonę ir nuteisinimą. Šią tiesą įtvirtina bažnytinės dogmos, jog tikėjimas Jėzumi, pasaulio išganytoju, yra būtinas atsivertimui ir išganymui.

Tikėjimas yra vidinis proto, jausmų ir valios veiksmas, pasitikintis atsigręžimas į Dievą, remiamas Dievo jo ieškojimas, kuris atveria duris jo pilnutiniam veikimui per malonę. Vadinasi, turime nuolatos kartoti tikėjimo veiksmus, kol tai taps nuolatiniu pasilikimu Dievo artumoje.

Kas yra tie tikėjimo veiksmai? Tai dažna malda, sakramentų praktikavimas, šv.Rašto, tikėjimą liudijančios literatūros skaitymas ir apmąstymas pavieniui ar su kitais, darbai ir gyvenimas pagal tikėjimą, liudijimas, šv.Mišių liturgija ir t.t. Juk būtent taip nešventieji tampa šventais.

Gavėnios tikslas yra tikėjimas ir krikštas. Vieniems jį gauti, kitiems – atnaujinti. Čia galima klausti, ar darome žingsnius į tikėjimą, ar į netikėjimą?

Nusivedęs į  aukštą kalną tris apaštalus Jėzus jų akivaizdoje persikeitė, atskleisdamas savo tikrąjį pavidalą, kurį dengė žmogiškumas. Ką slepia kiekvieno mūsų sužeistas žmogiškumas, kas aš esu, kokį vardą man davė Dievas?

Užgauliojimai šeimoje, mokykloje, visuomenėje, visokie įvertinimai, etiketės, dangstymasis kaukėmis yra neretas dalykas. Dažnas nuo mažų dienų nešioja pažeminimų, klaidų ir nesėkmių vardus, su jais susitapatina, praranda savęs suvokimą ir savivertę. Belieka maskuoti sužeistą ir netikrą tapatybę, elgetauti įvertinimų ir pagyrimų. 

Abramą Dievas pervadina Abraomu, apaštalą Simoną Jėzus pavadina Petru. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau, kai parodoma žmogui jo tikroji tapatybė ir jai tinkantis vardas. Ši patirtis tapo krikščioniškos tradicijos keisti vardus pagrindu, kai tampant vienuoliu ar, pavyzdžiui, popiežiumi, priimamas ir naujas vardas.

Vardus keičia ir šeimos gyvenimą pradedantys, emigravę, bandantys paslėpti savo praeitį ar kurdami naują įvaizdį pramogų versle. Netekusiam gero vardo žmogui reikia atpirkti jį ilga kančia ir gerais darbais.

Savo tikrojo vardo žmonės ieško įvairiais būdais. Ką randa įveiktose kalnų viršūnėse alpinistai? Atranda šaltą tuštumą ir savo valią, kurios daug kam pritrūksta tikruose gyvenimo iššūkiuose. Panašiai atsitinka meno, valdžios ir biznio srityje, kur pasiekimai liudija troškimą viršyti save, tačiau ir šiose viršūnėse galima atrasti vėl tik save ir neapleidžiančią tuštumos patirtį.

Biblija nurodo kelias patirtis, kuriose žmogus atranda save sutikdamas Dievą. Mozė grįžo iš Sinajaus kalno su Dievo įsakymų akmeninėmis plokštėmis ir spinduliuojančiu veidu. Kitaip sakant, jis grįžo su atnaujinta sąžine, morale ir šventumo patirtimi. Tai liudija, jog save galima suprasti atsigręžus į objektyvų ir apreikštą moralinį įstatymą. Sąžinė liudija tikrąjį žmogaus vardą. 

Pranašas Elijas liko ištikimas tikrajam Dievui, kuris Horebo kalne aplankė jį ramybės dvelkimu. Šis įvykis pratęsia Mozės skelbimą, jog žmogaus taptybę sujaukia klaidingos religijos.

Sukūrimo pradžioje Adomas gavo užduotį pavadinti kūrinius vardais. Naujų ideologijų ir ezoterinių judėjimų įtakojamas šiuolaikinis Adomas  prarado ne tik savo vardą, tačiau užsimojo pervadinti dalykus: vyras nėra vyras, moteris – ne moteris, kūdikis įsčiose – tik organinis gumulas, šeima – ne šeima, žmogus – ne Dievo paveikslas ir panašumas ir t.t.  

Taboro kalne atsimainiusį Jėzų lydėjo Mozė ir Elijas, liudydami, jog tai jį tuomet buvo sutikę. Šiame mistiniame įvykyje dalyvavę paštalai suprato, jog žemiškasis Jėzus yra ir Kristus (pateptasis, mesijas), vėliau apaštalas Simonas išpažino jį Dievo Sūnumi, todėl  tapo pavadintas Uola (Kefu-Petru) ir tapo Bažnyčios uola. Jam kaip pirmajam Adomui, kaip Mozei ir Elijui buvo perduota užduotis vadinti Dievą, žmones, pasaulio dalykus tikrais vardais, būti nepalaužiamu moralinės ir tikėjimo tiesos liudytoju iškreiptų ir išplautų sąvokų pasaulyje, bevardžių ar pravardžiuojamų žmonių tarpe.

Kaip į nelaisvę paimti ir įkalinti daugiatūkstantinį miestą, pvz. Vilnių? Vieną, kelis, kelias dešimtis žmonių yra įmanoma, bet pusę milijono? Ogi įjunkite ir palikite gatvėse tik žalią šviesoforą!

Akivaizdu, kad gatvėse, sankryžose kiltų sumaištis, žmonės įstrigtų spūstyse. Žinant akiplėšišką vairuojančio lietuvio charakterį, gautume tikrą chaosą, kuris įkalintų gyventojus, paralyžiuotų ne tik eismą, bet ir visą miesto gyvenimą.

Gyvename žalių šviesoforų laikais, kai ir kitose gyvenimo srityse norime panaikinti raudonos (stok, negalima) ir geltonos (palauk, neskubėk, stabdyk) simbolių nešamą prasmę. Apsilankius dažnoje mokykloje ar šeimoje pasijunti kaip nereguliuojamoje sankryžoje, kur sustok ir palauk savokų nėra. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalys labiau už rusų okupaciją ėmė bijoti Švedijos jaunuolių, išugdytų pagal žalios šviesos pedagogiką. Nuo jų mažai atsilieka ir Lietuva.

I Gavėnios sekmadienio šv.Rašto skaitiniai byloja apie neribojamos, neprotingos laisvės padarinius. Gyvendamas Rojuje žmogus buvo tobulas ir laisvas, tačiau žinojo savo laisvės ribas: prie gėrio ir blogio pažinimo medžio degė raudonas šviesoforas. Deja, pirmieji žmonės raudoną palaikė žalia, todėl jų ir jų palikuonių gyvenimas tapo katastrofa.

Šėtonas nuo pat pradžių įvaldė žalios šviesos ideologiją. Tau viskas galima, esi laisvas, elkis kaip nori, aš tau viską leidžiu, tik Dievas tau draudžia – nuolat girdime šio gundymo aidą. Pamaži tokia laisvė atima iš žmogaus sveiką protą, dvasinę sveikatą ir padaro įgeidžių vergu, įkalina įvairiose priklausomybėse.

Laisvė turi ribas, prasmę ir tikslus, todėl čia reikia mokėti ir palaukti, ir sustoti, ir laiku pajudėti. To mus moko Dievo įsakymai, Gavėnios rimtis ir susivaldymas. Neatsitiktinai šiandien skaitome evangelijos ištrauką apie Kristaus gyndymą dykumoje, jo pavyzdį, kai jis atmetė šėtoniškos, neprotingos, bedieviškos, amoralios ir patogios laisvės pasiūlymus.

Antrokėlis Jonukas pasakoja: „mano tėtis turi priklausomybę alui, beveik kas vakarą grįžta girtas. Bet ir aš nesu geresnis, nes turi priklausomybę saldainiams, negaliu vakare užmigti, kelių nesuvalgęs. Noriu ir pabandysiu nusigalėti, kad turėčiau stiprią valią atsispirti nenaudingoms pagundoms”. Tai girdėdamas tikiu, kad šis berniukas suprato blogos laisvės žalą ir jos išvengs.

http://www.lrytas.lt/religija/apie-trecia-antausi-arba-evangelija-pagal-ukraina.htm#.Uwnw3fl5OZE

Kristus liepia mylėti savo priešus. Mh, nuoširdžiai, nuolankiai ir švelniai nusitaikai ir!.. Juokauju. Jei jūsų tarpe yra toks, kuriam sekasi mylėti priešus, duokite žinoti, pasistengsiu su juo susidraugauti, užsirašysiu į mokinius, dieną ir naktį pašvęsiu, kad perimčiau jo patirtį.

Tai pats nepopuliariausias, sunkiausias ir blogiausiai interpretuojamas Dievo įsakymas. Štai Ukrainoje žmonės kentėjo priespaudą, korupciją, vagystes, išnaudojimą. Bandė paprieštarauti, tai šimtą nušovė, kelis šimtus sužeidė. Žmonėms trūko kantrybė: nuvertė valdžią, Lenino paninklus, išsigandęs prezidentas ir jo pakalikai pabėgo. Bet jei būtų atleidę ir mylėję vagis įstatyme ir vagis šalia įstatymo, tuomet būtų išpildę Kristaus paliepimą ir tapę šventais? Ši idėja patinka valdžiai ir visokio plauko aferistams ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje.

Apibrėžkim tiksliai, ką Kristus sakė ir ko nesakė.

Antausių klausimas. Evangelijoje rašoma, jog jei tau užvožia per vieną žandą, atgrežk ir kitą. Dėmesio: jei tau! Bet jei užvožia tavo žmonai ar vaikui, tėvams, nekaltam žmogui, tai tuomet pasiraitoji rankoves ir atgal, kad nebūtų daugiau noro skriausti silpnesnių. Kristaus įsakymas nedraudžia ginti kito, nekalto, silpnesnio, bet moko asmeninę žalą, nuostolį iškentėti, neskubėti pyktis. Kiek kentėti? Šiuo atveju yra nurodyta vienas ir antras žandas, bet nesakoma, jog procedūrą galima kartoti. Vadinasi, du kartus pakentėjau, bet trečią kartą jau per daug. Ir tu kitam, net ir priešui, negali į žandą skelti daugiau nei du kartus. Yra teisinė taisyklė, jog žmogaus negalima už vieną ir tą patį nusikaltimą bausti du kartus. Turi būti antausių saikas.

Ta pati taisyklė galioja ir kalbant apie marškinius, kuomet Kristus ragino pridėti juos prie atimamo apsiausto. Jis neminėjo, jog visada besąlygiškai reikia atiduoti plėšikams savo turtą, kai tik jie užsimano jį pasisavinti. Jei taip būtų, tuomet krikščionys neturėtų prieštarauti mafijai, korumpuotai valdžiai, godiems oligarchams. Kartą ar kelis galima pakentėti, tačiau pastoviai daromai žalai reikia priešintis, ypač visuomenės lygmeniu.

Kristus ragina melstis už savo priešus. Gal kad jie turėtų gerą sveikatą apiplėšinėjat vienkiemių bobutes, sėkmę platinant narkotikus, nusukant algas, papirkinėjant balsus per rinkimus ir t.t.? Jei tiesmūkai priimtume tokį jo teiginį, tada logiška būtų atsakyti, jog mums nereikia tokio kvailo dievo.

Reikėtų melstis už priešų suklūpimą, pasitaisymą ir jų amžinąjį išganymą, kad jie būtų pamokyti ar gražiuoju, ar skaudžiuoju. Melstis reikia dar ir todėl, kad nepapultume į neapykantą ir nepadarytume kvailų sprendimų. Maldoje Dievo malonė padeda išsaugoti ramybę, mąstyti ir svarstyti, kas būtų teisingiau. Jei visi vienas už kitą melstumės, pasaulyje būtų kur kas geriau. Kadangi puolame vienas kitą už pirmą antausį ir atiduodame atgal nebeskaičiuodami, nesudarydami progos pasimokyti, todėl reikalai nepagerėja, bet vis labiau įsisuka naikinanti neapykanta.

Ar tai nėra tikroji pergalė, jog savo priešus sugebi pataisyti jų klaidose, padaryti savo draugais? Na, mažesnė, bet irgi pergalė, kai priverti savo priešus atsitraukti, tave gerbti ir atsisakyti piktų kėslų. Jei visi geri žmonės būtų nukryžiuoti su Kristumi, kuo pavirstų šis pasaulis? Kažkas turi saugoti ir ginti tiesą, tvarką ir teisybę, kad apskritai būtų galima išgirsti Kristaus evangeliją.

Iš Jėzaus lūpų ne kartą pasigirsta barimasis ant fariziejų ir kitų apsimetėlių. Vadina juos angių išperomis, pabaltintais karstais, numirėlių kaulais ir t.t. Bet šį sekmadienį girdime Jėzaus švelnius, pagyrimo, įvertinimo žodžius savo mokiniams: „Jūs esate žemės druska ir pasaulio šviesa”.

Čia derėtų kukliai paprieštarauti, jog tai ne mes, bet Jėzus yra tikroji druska ir šviesa, kuri apsaugo krikščionis nuo sugedimo ir daro juos pavyzdžiu kitiems. Kas mes būtume be Jėzaus malonės ir mokymo? Tai Jėzaus mumyse ir per mus, kol esame vienybėje su juo, yra ir druska, ir šviesa.

Iš čia kyla ir paaiškinimas, atsakymas į Jėzaus klausimą, kurį uždavė ir sąmoningai neatsakė: jei druska nustotų sūrumo, kuo reikėtų ją pasūdyti? Krikščionių „pasūdymas” vyksta per grįžimą prie Jėzaus mokymo ir malonės, gyvenimo būdo.

Užtenka palyginti, kuo buvo žmonija iki Jėzaus ir yra be Jėzaus, ir suprasime, kad krikščionys yra žmonijos avangardas, šviesa ir išgydymas. Niekada tiek gražių pasiekimų, solidarumo ir teisingumo žmonija nerėgėjo, kaip krikščioniškoje eroje. Katalikybės pagimdyta civilizacija su savo nuostabiais pasiekimais ir privalumais pranoko visą praeitį ir duos esmines gaires ateičiai.

Deja, dabar matome liūdną vaizdą: krikščionybės išmetimą į gatvę, trypiamą katalikybę, be įtakos, be poveikio. Jėzaus diagnozė yra aiški: tai liberali, pataikaujanti pasaulio dvasiai katalikybė be savybių, be principų, praradusi konservacines  savybių.

Bijoma šiandien konservatyvumo, t.y. tikros druskos. Ir vėl galima patikrinti: liberalioji katalikybė miršta, konservatyvioji – klesti. Liberalioji, pigioji, prostitucinė katalikybė nėra verta pagarbos, Dievas ją išmetė voliotis ant pasaulio kelio, ji yra visų mindoma, nes ji atsisakė ištikimybės Jėzui ir jo istoriškai nuosekliai Bažnyčiai.

Galima sakyti, jog Jėzus pagyrė konservatyvumą, autentiškas savybes išlaikantį tikėjimą. Su juo belieka skelbti: tegyvuoja katalikiškasis ir stačiatikiškas konservatyvumas, originalioji, autentiškoji krikščionybė, per kurią ir skleidžiasi toji sūrumo nepraradusi žemės druska ir pasaulio šviesa.

Grabnyčių švente pasibaigia 40 dienų Kalėdų nuotaikos laikotarpis, bus nuimtos prakartėlės, Kalėdų simboliai, nutils Kalėdų giesmės. Vakarų krikščionys šią šventę kadaise vadino Purificatio – M. Marijos Apsivalymo švente, dabar reformuotos Katalikų liturgijos kalendoriuje vadinama Viešpaties paaukojimu šventykloje. Rytų krikščionys šią šventę vadina Hypapanté – Susitikimo švente, prisimenant Jėzaus, Marijos ir Juozapo susitikimą Jeruzalės šventykloje su kunigu Simeonu ir pranaše Ona.

Grabnyčių ir Paaukojimo pavadinimų prasmės labai skirtingos, manytum, jog kalbama apie „grabą“ (karstą, kapą), t. y. mirtį… Žinoma, šią dieną pašventinta ir deganti grabnyčių žvakė yra įdedama į mirštančiojo kataliko rankas, prisimenant senelio Simeono džiaugsmingą maldą sulaukus Mesijo, ir kiekvienas maldingai mirštantis tikintysis gali drauge su juo tarti: „Dabar leisk man, savo tarnui, Viešpatie, išeiti, nes mano akys išvydo tavo šviesą.“ Visgi žodis „grabnyčios“ yra kilęs iš lenkų kalbos „Matka Boza Gromniczna“ („Perkūninė“ Dievo Motina), kadangi grabnyčių žvakė deginta perkūnijos metu, prašant apsaugos nuo žaibų ir jų sukeliamų gaisrų. Galbūt iš čia yra kilęs lėkštą religingumą nusakantis posakis, kad kol perkūnas netrenkia, lietuvis nesižegnoja…

Paaukojimo šventė yra giliai įsišaknijusi Šventajame Rašte, ypač Mozės teisyne. Ji primena išrinktosios tautos išėjimą iš Egipto vergovės, kai Izraelio pirmagimiai buvo išgelbėti pažymėjus durų staktas avinėlio krauju, o Egipto pirmagimių gyvybes pasiėmė mirties angelas. Tai buvo dešimtasis ženklas ir nelaimė velnią simbolizuojančiam faraonui ir Egiptui, kad leistų Dievo išrinktai tautai laisvai iškeliauti. Nuo to karto kiekvienas hebrajų pirmagimis berniukas priklausė Dievui, jį reikėjo paaukoti šventykloje. Taip buvo skelbiamas ir Mesijo atėjimas. Neatsitiktinai žydų pirmagimiai jautėsi esą išskirtiniai, nes kiekvienas iš jų galėjo būti Dievo išrinktas ypatingam pašaukimui. Čia galima įžvelgti ir pedagoginę prasmę, kai vaiko, ypač berniuko, orumas ir savivertė yra ne menkinama, bet skatinama: tu esi Dievo norėtas ir mylimas, pašauktas ne blogiui vergauti, bet siekti gėrio.

Šioje šventėje atsiskleidžia gili gyvenimo ir auklėjimo prasmė: tėvai priima kūdikį kaip Dievo dovaną, pripažįsta Dievo teises į vaiką, Jam jį aukoja ir paveda, veda Jo įsakymų keliu. Tai, sakytum, pirmoji vaiko „teisių deklaracija“ ir prigimtinio orumo priežasties įvardijimas Mozės teisyne: vaikas yra Dievo paveikslas ir panašumas, žmogiška būtybė, su kuria negalima elgtis kaip su gyvuliu, daiktu ar vergu.

Tai ir religinės pedagogikos esminė tiesa: Dievas pašaukia tėvus drauge visapusiškai kurti kitą žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą“. Tokiu supratimu vadovaudamiesi krikščionys smerkia kiekvieną nenatūralų, instrumentinį, mechaninį, savininkišką požiūrį į vaiką, jo pradėjimą ir ugdymą. Vis dažniau dėl verslo ir karjeros pavėlavusios gimdyti ar kontracepcijos ir abortų susargdintos moterys, homoseksualų poros užsimano turėti vaiką tarsi žaisliuką, kaip kompensaciją, protesto, liguistumo ar puikybės išraišką. Vaikšto po vaisingumo klinikas kaip po parduotuvę ir renkasi norimo vaiko akių spalvą, lytį ir kitas savybes. Kolbose ir mėgintuvėliuose, išnuomotose įsčiose susireikšminusių medikų konstruojami vaikai yra pasityčiojimas iš žmogaus prigimties, kilmės, orumo ir vertės. Kitaip to nepavadinsi: tikras Egipto vergovės pasireiškimas, kai silpnesnis žmogus tėra stipresniojo užgaidų objektas, priverčiamas atsirasti ar ir kaip netinkamas yra nužudomas.

Kadangi pirmagimis Jėzus priklausė Dievui, tėvai jį atidavė į kunigo Simeono rankas: Dievas davė, Dievas pasiėmė – tebūna pašlovintas jo vardas. Tačiau tuo paaukojimo apeigos nesibaigia, nes kūdikis, kaip nurodė Mozės teisynas, buvo išperkamas. Tėvas duodavo kunigui penkis sidabro šekelius, t.y. penkių dienų uždarbį. Kaip teigė Bažnyčios tėvai, šis gestas – tai pranašiškas simbolis, nurodantis, kuo buvo žmogus iki išvadavimo – velnio ir jo tarnų vergas, pigus dėl nuodėmės ir atsiskyrimo nuo savo Kūrėjo. Dievas už jį užmoka ne tiek brangią, kiek be galo orią kainą, tinkamą asmeniui – savo meilę, save patį, savo Sūnaus Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, kurias simboliškai nusako penkios Jėzaus žaizdos. Dieve per Kristaus sakramentus žmogus atgauna savo begalinę vertę. Tokiu būdu kūdikis tampa Dangiškojo ir žemiškojo tėvo sūnumi. Išpirkimo apeiga yra programa ir užduotis tėvui darbuotis ir aukotis, kovoti už savo vaikų gyvenimą ir jų sielas, už tėvo ir sūnaus ryšį, kuris yra pamatinis krikščioniškoje religijoje ir visuomenėje. Kraupu pagalvojus, kiek daug yra tėvų, kurie nemoka jokios kainos už savo vaikus, net apgailėtinų alimentų, taip plėsdami vergų, našlaičių ir benamių psichologiją.

Paaukojimo šventė mums primena būtinybę savo vaikus pavesti, paskirti Dievui ir jo reikalams. Ne kartą girdėjau kunigų ar vienuolių motinas pasakojant, kad savo sūnus ar dukras dar kūdikystėje maldoje paaukojo tarnauti Dievui. Taip peržengiamas savininkiškas požiūris į vaikus, jog jie yra tik mano ir man, kad jie turi gyventi tik dėl savęs ir savo šeimos. Pasigendame tėvų atvirumo ir nusiteikimo ugdyti vaikus bendruomeniniam pašaukimui, ne tik kunigystei, bet ir tautai, visuomenei, valstybei ir žmonijai.

Atrodytų, kiek nedaug reikia, paprasčiausiai savo atžalas vestis drauge į šventes, minėjimus, mokyti praktiškai, išugdyti įprotį, paprotį ir tradiciją, požiūrį ir poreikį būti Dievo ir tautos žmogumi. Atnešdami kūdikį į šventyklą, vėliau paūgėjusį vesdamiesi drauge į religines šventes, Marija ir Juozapas parodė Jėzui platesnį gyvenimo kontekstą. Jis buvo tėvų per kunigo rankas paaukotas ir vėliau pats pasiaukojo Dievui už žmones.

Paaukojimo paslaptį kaskart prisimename ir sudabartiname šv. Mišiose: aukojame Dievui, kas jam priklauso – savo pagarbą, dėkingumą, pasitikėjimą, savo darbo vaisius – duoną ir vyną, piniginę auką katalikiškos dvasios ir civilizacijos kūrimui, ir atgauname kur kas daugiau – Amžinąją Auką ir Gyvybės Duoną, kurios dėka vadinamės ir esame Dievo vaikai. Būtent per Mišias esame mokomi pagrindinių katalikiškojo gyvenimo tiesų ir gauname malonę tai įgyvendinti.

Daug kur Lietuvoje buvo paplitęs paprotys, kad kaip Mergelė Marija paaukojo du purplelius Jeruzalės šventykloje, taip motinos ar krikšto mamos už kiekvieną savo vaiką ar krikšto vaiką Grabnyčių dieną bažnyčioje paaukoja po dvi pašventintas žvakes, kad degtų prie altoriaus. Tai palinkėjimas ir malda, kad Dievo malonė juos lydėtų, Kristaus šviesa ir jo Aukos pažinimas išliktų jų širdyse, kad jie būtų šviesa aukodamiesi už Dievą, artimą ir Tėvynę. Tuomet senelių, tėvų akys gali ramiai užsimerkti, nes palieka šiame pasaulyje didesnę viltį.

Jau pirmaisiais krikščionybės amžiais pasireiškė nuomonių ir interesų skirtumai krikščionių tarpe. Tai liudija apaštalo Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams fragmentas: „Tarp jūsų esama kivirčų. Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Kefo“, „o aš – Kristaus“. Argi Kristus padalytas?” (1, 11-13). Baigiant ekumenizmui pašvęstą savaitę įsitikiname, kad mažai kas ir pasikeitė. Krikščionių susivienijimo vienoje Bažnyčioje idėja įgyvendinama Danguje, bet ne žemėje.

Pasiklausius, ką stačiatikiai mano ir kalba apie katalikus, tampa akivaizdu, kad katalikai jiems yra per dideli eretikai. Pasiklausius, ką kalba ir kaip gyvena protestantai, darosi akivaizdu, kad jie yra per daug giliai įklimpę į įvairias erezijas, kad galėtų įvykti susivienijimas. Katalikų uoliausiai vykdomas ekumenizmas labiausiai įtakojo pačius katalikus, jų tarpe radosi didelių nukrypimų ir prieštaravimų.

Dabartinio popiežiaus svetimumas Benedikto XVI tradicinei minčiai ir paveldui verčia klausti, ar galima katalikybę remti vien popiežiaus subjektyvumu? Maža to, ypač kai popiežius šneka neautoritetingai ir jo atstovams paskui tenka aiškintis ir tikslinti jo teiginius. To paskutinių šimtmečių istorijoje nėra buvę. Nesenai du italų katalikų intelektualai atvirai pasakė: „popiežius Pranciškus mums nepatinka, tačiau nepaisant to mes esame  Katalikų Bažnyčios sūnūs” (Questo Papa non ci piace. Alessandro Gnocchi – Mario Palmaro. Il Foglio 9.10.2013).

Šv.Paulius supeikė „aš esu Kefo” idėją, kad nevalia apsiriboti siaura tikrove, sureikšminti vieną asmenį ar dabarties madas. Reikia drąsiai pasisąkyti už plačią perspektyvą, kurioje suprantamas teiginys „aš esu katalikas, priklausau Kristaus ir jo apaštalų Bažnyčiai, šv.Petro uolai, tveriančiai Romos Katalikų Bažnyčioje”, ir tai,  kas yra katalikybė, galima suprasti ne tik iš mokymo, tačiau ir iš istorinio, kultūrinio, liturginio, dvasingumo nuoseklumo. Būtent, tai ir yra tapatybės ir integralumo pagrindas. Paskutiniųjų dešimtmečių staigūs posūkiai privertė apie tai susimąstyti, iš kur ateiname ir kur einame, ir apsispręsti kas esame.

Aš nesu subjektyvaus Pranciškaus, nesu Sigito, nesu apskritai modernistinio sukirpimo jėzuitų gerbėjas. Jie man nepatinka, juos tenka toleruoti ir pakęsti, bandau išgyventi ir išsaugoti tikėjimą ir tokiomis sąlygomis. Stengiuosi išlikti krikščioniu Romos kataliku, atviru laikmečiui ir tam pačiam Pranciškui, ir stačiatikiams, ir liuteronams, atrasdamas trupinėlius tiesos ir gėrio, padedančius dar geriau suvokti ir vertinti katalikybę, kurioje šviečia Kristaus veidas ir apsireiškia jo buvimas bei malonė. 

Kartais tenka išgirsti klausimą, ką duoda tikėjimas, kam jis reikalingas?  Ar nėra svarbesnių dalykų gyvenime nei sekmadienis, malda, Šv.Raštas ir Jėzus? Kaip katalikų tikėjimas sprendžia konkrečius gyvenimo klausimus, pavyzdžiui, ekologines katastrofas, tarptautinius ir šeimų konfliktus, susvetimėjimą ir bendravimo kultūros nuosmūkį, demografines ir sveikatos bėdas, emigraciją, skurdą ir daugybę kitų sunkumų, kurie kaip lavina užgriuvo dabartinius laikus?

Pirmiausia, laikmečio sunkumai yra padarinys, o ne priežastis, gaisras, bet ne padegėjas. Kas sukelia tas problemas? Sakoma, kad tai visuomenė kalta, įstatymai, šeima, žiniasklaida… Kaltas kažkas. Galų gale, žvelgiant darvinistiniu ir markstiniu požiūriu, koks skirtumas, juk vyksta evoliucinė ir klasių kova, kurios rezultatas – laimi ir išlieka stipriausiosios, geriausiai prisitaikančios ir moralinių stabdžių nevaržomos žmogbeždžionės. Bet yra priešingai, ilgainiui žmogbeždžiones sunaikina jų daromas blogis.

Šv.Raštas pateikia  esminį atsakymą Jono Krikštytojo liudijimu: štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Jėzus stoja į akistatą su nusidedančiu žmogumi, jo nuodėme ir padariniais. Jėzaus krikšto ir jo veiklos vienas iš tikslų buvo parodyti nuodėmę ir ją įveikti kaip visų blogybių priežastį. To dabartinių laikų žmogus nenori girdėti. 

Nesenai dvi valandas klausiau vieno žmogaus pasakojimo, kokios kančios ir absurdai jį aplankė, bet neišgirdau nei vienos įvardintos asmeninės nuodėmės ir ydos, kurios ir buvo tų tragedijų priežastimi: puikybė, neapykanta, kvailumas, skubėjimas, maldingumo trūkumas, Dievo įsakymų sistematiškas pažeidinėjimas.

Nesuprastume Jėzaus Kristaus misijos, jei atmestume Senojo Testamento ir jo paties atneštąjį moralinį mokymą, kur aiškiai yra parodoma, kas yra nuodėmė, ir kad tikėjimu, krikštu, nuolatiniu atsivertimu ir dorybėmis yra atmetamas nuodėmingas gyvenimas.

Nuodėmės pūvinys įsimetė į biblinę moralę iškraipiusių protestantų mokymą, nemažai katalikų patraukė tou pačiu keliu. Pasaulis garbina velnią, o niekina Dievą, šlovina nuodėmę ir niekšus, o persekioja dorybę ir teisiuosius. Nieko naujo. Taip buvo iki krikščionybės, taip yra ne krikščionybėje, tokiu požiūriu ir gadinama krikščionybė.

Nepatinka man lietuviškas vertimas. Lotyniškas tekstas kalba apie „tollit peccata“, kur „tollit“ gali reikšti „nešti”, „pašalinti”, „atmesti“: „Štai Dievo avinėlis, štai tasai, kuris atmeta pasaulio nuodėmę“. Angliškame tekste yra kitokia prasmė nei lietuviškame. Štai čia ir visa žmogaus ir visuomenės gyvenimo istorijos esmė: atmeta nuodėmę ar neatmeta, gyvena pagal nuodėmę ar ne?

Lietuviškojo teksto „nuodėmių naikinimo“ prasmė nelabai tiksli ir logiška. Nuodėmė nėra būtis, kurią būtų galima naikinti, tai būties trūkumas, todėl nelogiška manyti, jog galima tuštinti tuščią. Kita vertus, už nuodėmės visada stovi protingas ir laisvas asmuo: puolęs angelas arba žmogus, kurie nuodėmę priima ir ją vykdo. Atsivertimas ir Krikštas reiškia atmesti velnią, jo pagundas ir jo kūrinį – nuodėmę.

Ką mums duoda tikėjimas, malda, sakramentų ir dorybių praktikavimas? Nuodėmės suvokimą ir galimybę ją atmesti iš pašaknų. Ir atvirkščiai, tolstant nuo tikėjimo pamaži prarandama sąžinė, sveikas protas, gėrio ir blogio suvokimas, tiesos ir meilės patirtis, Šventosios Dvasios ir malonės veikimas. Taigi, tikėjimas padeda spręsti blogio klausimą ir išsaugoti gėrį, nors kartais ir atrodo, kad be tikėjimo galima laimėti trumpose distancijose. Tačiau vargu ar ilgose.

Kalėdiniu laikotarpiu yra prisimenama ir pagerbiama šv.Šeima, kurioje Jėzus gimė, augo ir subrendo didžiai misijai. Šventa dėl dviejų priežasčių: tai Dievui atvira šeima ir visi kartu, ir kiekvienas atskirai; tai aukščiausio žmogiškumo, dorybės bendruomenė, per kurią Dievas galėjo veikti ir padaryti civilizacinę, globalinę įtaką.

Statome šią šeimą pavyzdžiu kiekvienai šeimai, nes šeima yra tobulėjimo terpė ir būtinybė, nepakenčianti netobulumo. Klausiame, kiek galime leisti sau būti netobuli, nuodėmingi šeimoje? Žiniasklaida pilna reportažų apie nuodėmingų šeimų ir sutuoktinių santykių dramas. Skyrybų mąstai ir pasiaiškinimai atskleidžia lietuvių kalbos pateikiamą tiesą, jog nuodėmė ir nuodas yra ne tik tos pačios šaknies, tačiau artimos tikrovės. Apsinuodiję vienas kitu ir apnuodiję savo vaikus nuodėmingieji griauna autentiškos draugystės, kuri tokia svarbi šeimoje, pagrindus. Galima atsekti priežastingumo ryšį: nesilaikydami krikščioniškos religijos jie praranda tiesos pažinimą, teisingą elgesį, paskui ilgainiui sužlugdo dorybę ir meilę, nusidėjeliai visuoment jaučia menkavertiškumą, neranda priežasties žavėtis kitu, ima neapkęsti vienas kito.

Pagrindinė daugelio šeimų problemų priežastis yra sugedęs vyras. Gerų vyrų liko nedaug ir jų pasiūla yra maža. Jau nuo apšvietos laikų prasidėjęs vyrų gadinimas pasiekė savo apogėjų šiais laikais, atnešė daug skaudžių padarinių. Praėjusių penkių amžių „išlaisvinimo” idėjos protestantizmo, revoliucijų, materialistinio mokslo ir freudiškosios psichovizijos, liberalizmo pavidalais sugadino vyrą, kuris tapo  atsakomybės ir reikiamos brandos neturinčiu individu, freudiškuoju gyvuliu, į žlugimo patirtį atvedęs moterį, vaikus, visuomenę ir Bažnyčią.

Kaip ligota reakcija į neatsakingą, subedievėjusį, valia ir protu silpną vyrą galima laikyti ypač kairuoliškąjį, kraštutinį feminizmą, skatinantį tiesiog kovoti su vyru, vyro sąvoka, tapatybe, lytimi. Tai beatodairiška ir agresyvi revoliucija ne tik prieš vyrą, bet ir prieš šeimą. Tai noro keršyti vyrui, uzurpuoti jo sritį ketinimai. Kad būtų įmanoma tai padaryti, užsimota perinterpretuoti ar net paneigti Bibliją. Panašiai ir visi neseni nusikaltėliai, kaip antai Leninas, Hitleris, Stalinas ir kt., turėjo atmesti Bibliją, kad galėtų pagrįsti savo nesveikus užmojus.

Ne tik vyras, tačiau ir neapykanta alsuojanti, egoistė, išpuikusi ir isterikė moteris yra pavojus šeimai. Kaip rodo daugelis įvairių sričių statistikų, moterų socialinis ir mentalitetinis peraugis dažnai reiškia ne visuomenės viltį, bet yra jos merdėjimo požymis. Moterys be vyrų yra pasmerktos nesėkmei, todėl ypač nuo jų laikysenos priklauso, ar dar užaugs, bus palaikomas vyras, kurio dėka įmanoma šeima kaip tokia.

Kokį receptą galima pasiūlyti griūvančioms šeimoms ir visuomenei: būtina susigrąžinti biblinę šeimos, tėvystės ir motinystės sampratą, modelį. Kaip ryškiausias pavyzdys ir liudijimas išlieka šv.Šeima. Per biblinę šeimą dangiškoji šviesa ir išgelbėjimas atėjo į pasaulį. Galų gale, tikintis vyras turi iš Dievo gaunamą galią šeimą sukurti, išlaikyti ir palaiminti. Šventa ir tiesoje gyvenanti žmona turi galią paremti savo vyro ir sūnų šventumą. Reikia kategoriškai atmesti komunistinę kovos tarp vyro ir moters viziją, tačiau ieškoti teisingos pusiausvyros, kylančios iš dieviškosios, prigimties ir asmenų tikrovės.

Per gyvenimą lydintis Kūčių ir Kalėdų šviesus paveikslas – tai šeima, artimiausi žmonės susibūrę prie bendro stalo. Juk daugumas yra iš šeimos atėję, brangina šeimą, kuri yra šio laikino gyvenimo atrama, saugumo ir meilės aplinka. Kiek tai patyrėmė ar nepatyrėme, tiek esame laimingi ar nelaimingi, su tokiu bagažu ar kroviniu keliaujam per gyvenimą. Nepaisant sunkių patirčių, visgi kiekvienas ilgisi šeimos.

Lietuvoje pradėjome minėti Šeimos metus. Prasminga, kad jie prasideda Kalėdų švente, kuriose girdime pasakojimą apie vienos socialiai pažeidžiamos, atstumtos, be jokio pagrindo šiame pasaulyje šeimos gyvenimą įtampose, kančioje, kuri kažkaip vertėsi, ir kurios gyvenimą palietė Dievas. Visiškas neturtas, beviltiška situacija kartais priveda šių laikų žmogų prie išprotėjimo, tačiau toji atstumta jauna šeima pasitikėjo Dievu ir buvo jo vedama net ir neturint namų, socialinių garantijų, nakties tamsoje, sulaukiant kūdikio nehigieniškomis sąlygomis, emigruojant dėl Erodo smurto… Šventajai šeimai neatsirado vietos gerovės civilizacijoje ir valdančiųjų planuose. Evangelijos liudijimu, Marija savo pirmagimį paguldė į ėdžias. Akys krypsta į prigimtinę vyro ir moters šeimą, kuriai ima nebelikti vietos konstitucijose, įstatymuose, naujose ideologijose, valstybinėje politikoje…

Tai istorija apie sutuoktinius ir tėvus, kurie patyrė šio gyvenimo sunkumą, šiurkštumą, tačiau rūpinosi vienas kitu, gynė kūdikį net tik nuo valdančiųjų teroro Erodo asmenyje, bet ir nuo gyvenimo negandų, padarė jo vaikystę laimingą nūdienos požiūriu tragiškomis, beviltiškomis, skurdžiomis sąlygomis. Nemažai karo ir suiručių laikais vaikystę praleidusių žmonių liudija, kad nors gyveno skurdžiai, kada ir pusbadžiu, bet atsineša gražiausią savo tėvų pasiaukojančios meilės patirtį ir prisiminimus, kurie jiems buvo daugiau už valgį ir gėrimą, pramogas ir gerbūvį. Tai aktualu ir šiandien: tėvų meilės ir artumos negali atstoti daktai ar pramogos.

Ant Kalėdų stalo deganti žvakė skelbia Jono evangelijos žinią, jog šviesa sušvito tamsoje, įsibrovė į šį pasaulį ir per didžiausią kovą joje išlieka. Dievas neleis jai užgęsti, nes Šviesa yra pirmesnė ir amžina. Tai Kūdikėlis yra Šviesa, jo vardas yra Jėzus Kristus. Tą patį galima pasakyti apie šeimą: ji pirmesnė už konstitucijas ir įstatymus, nes pati šeima yra pirmoji konstitucija ir įstatymas. Tuomet Šviesa atėjo per Dievui atvirą šeimą, per motinystę, sutuoktinių meilę. Ir šiandien tikinčių, mylinčių ir gyvybei atvirų sutuoktinių šeima išlieka visuomenės šviesa ir viltis.

Kalėdose skelbiama, kad pasaulis skendi tamsoje, tamsa nesuderinama su šviesa, pasaulis yra aršios kovos tarp melo ir tiesos arena, o mes esame vienoje arba kitoje pusėje. Į kovos lauką tapo išvesta ir šeima, tamsa iš pat pradžių persekiojo šeimą, kai sukiršino ir į griaunančią klaidą įvedė pirmuosius tėvus, kuriuos Kūčių vakarą prisimename. Marija ir Juozapas nerado vietos užeigoje, slėpėsi oloje, prieš juos sukilo žiaurusis Erodas, jie turėjo bėgti į Egiptą, vieno išminčiaus dovana ir šventyklos pamaldieji pranašavo šiai šeimai didelį sukrėtimą, širdis persmeigsiančius kalavijus, tiesiog pasaulio tamsos sukilimą prieš tos šeimos Sūnų.

Kai kurios šeimos šiais laikais suabejoja, ar gerai žmogui gimti tokiame sudėtingame pasaulyje? Neturint tikėjimo atrodo, jog gimstame mirčiai, kad ir vėl dingtume nebūtyje. Bet Kalėdos, Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir gimimas duoda stiprų argumentą, jog Dievas yra gyvųjų Kūrėjas, jog gimstame ne tam, kad nusikamuotume ir vėl pranyktume. Gimstame tam, kad subręstume tikrajam gyvenimui. Dievas yra gausybės Kūrėjas ir jis džiaugiasi visais, kurie tapo pakviesti į gyvenimą.

Kūčių vakarą su artimaisiais laužėme Plotkelę. Ši apeiga mus nukelia į tolimus laikus, kai šv.Mišios vykdavo namų, šeimos aplinkoje. Ilgainiui Mišių apeigos pradėtos atlikti tam tikslui skirtose šventovėse, tačiau šeimos ir namų nuotaika turi toliau lydėti kiekvienos bendruomenės gyvenimą. Laužoma plotkelė moko esminio šeimoje dalyko, krikščioniško gyvenimo būdo – dalijimosi tarpusavyje, tuo pačiu primena, iš kur sklinda kiekvienos šeimos šviesa ir stirpybė – iš Jėzaus ir sekmadieninių Mišių, kuriuos atmetęs krikščionis ir šeima negali išlikti šviesoje ir šviesa.

Ar Kūčių vidurnaktį nebėgdavote į tvartą pasiklausyti kaip gyvulėliai kalbėdavo žmonių kalba? O ar nesėmėte iš šulinio vandens, norėdami paragauti Kalėdų stebuklingojo vyno? Manau, kad jau daug metų tą stebuklą patiriate. Tai pasakojimas apie šeimos tikrovę. Juk ypač Kūčių vakarą prisimename pagrindinį Dievo įsakymą mylėti, prityla pakelti balsai, namai prisipildo draugystės dvasia. Kalėdos su Dievu ir šeima leidžia patirti tokio linksmumo, kuris iš tikrųjų ne šulinio, bet širdies gelmėje vynu virsta. Kol bus Kalėdos, tol bus ir šeima, kol bus šeima – tol bus ir Kalėdos – pasaulio tamsą įveikianti šviesa.

kun.O.P.Volskis, 2013 m.

Trečiąjį Advento sekmadienį pasigirsta kvietimas džiūgauti – gaudete -, nes Viešpats jau yra netoli. Tai kelionės įpusėjimo nuotaika spinduliuojanti diena, nes jau netoli Kalėdos, netoli ir Parūzija.

Kelionės nuotaiką lemia tai, iš kur iškeliauta ir kur einama. Į Babilono tremtį vedama tauta kabino kankles ant karklų ir dievagojosi, jau geriau liežuvis prikeps prie gomurio, nei pasigirs Zijono giesmės. Grįžtant iš tremties į laisvę – netvėrė džiaugsmu jų širdys.

Tačiau net ir gerame kelyje gali ištikti krizė. Egipto atsiskyrėliai ir šventieji nemažai yra pasakę apie vidudienio demoną, trečiosios valandos nekantrumą, nuovargį, tingumą ir nuobodulį, skatinantį viską mesti ir bėgti. Nesvarbu kur. Geriems darbams įpusėjus, užsitęsus prasmingai tarnystei Dievui ir žmogui, aplanko nekantrumo ir abejonės pagunda. Girdime apie vyrų viduramžio krizę-išsigandimą: kai už nugaros lieka jaunystės horizontas, o priekyje jau matosi saulėlydis. Vidurkelio liga suserga, pabėga kartais ir vienuoliai, kunigai, geri žmonės, vaikai ir januoliai. Kuo gi yra savižudybė, jei ne sugriuvimas kelyje?

Kelionės viduryje vieni vis labiau svajoja apie ateitį, stiprėja jų tikėjimas, viltis ir meilė. Stokojantys tikėjimo yra linkę apie tai  negalvoti. Jų neurozė irgi stiprėja, skatina pilnais delnais semti šio pasaulio smėlį, nes liko nebedaug laiko. Geras žmogus džiaugiasi: patinkanti Dievui gyvenimo atnaša pasieks savo tikslą. Velnias ir jo tarnai dreba: arešto ir atpildo diena jau arti.

Nors jau kelionės vidurys, tačiau tikslas dar nepsiektas. Šiais nekantrumo laikais dažnai kai kurie tenkinasi daliniais pasiekimai, nesulaukę pabaigos ir tikslo lieka amžiname vidurkelyje, be brandžių pasiekimų, su dalinėm tiesom, šiek tiek geri ir tobuli, šiek tiek krikščionys ir piliečiai, kaip pusiau prinokę. O gal pusiau supuvę?

Vidurkelio krizė primena nepriveržtus varžtus. Teismai ir nuostoliai gresia autoservisui, kuris išleidžia automobilius su nepriveržtais varžtais. Tačiau ar nesivadovaujame ta pačia logika, jei paliekame save ir dalykus „pusiau“ būklėje, pusiaukelėje?

Gaudete vadinamą sekmadienį skelbiama – džiūgaukite visi, kurie keliausite iki pabaigos, iki susitikimo su Kristumi.

2013 m. gruodžio 15 d.

Ką veikia kariuomenė taikos metu? Netikėtas klausimas. Yra ką veikti: blizgina ginklus, prižiūri karinę techniką, treniruoja kareivius ir t.t. Bet tai yra išvestiniai dalykai. Iš esmės, 99 % kariuomenės darbo sudaro laukimas. Deja, bet karo tikimybė išlieka. Statistiškai Europoje kas 20 ar 30 metų įvykdavo plataus mąsto karinis konfliktas. Po II Pasaulinio karo baisumų – beveik 70 metų taikos. Tai labai daug, labai svarbu, valstybės ir visuomenės galėjo atsitiesti, kurti ir pasiekti gražių rezultatų.

Ką veikiam mes, kurie nepriklausome kariuomenei? 99 % mūsų rūpesčių taip pat išreiškia laukimą. Žinoma, laukiame ne karo, ne bėdos, bet kažko gero, stengiamės dėl šviesesnio rytojaus.

Advento laikotarpis bažnytiniuose metuose išreiškia laukimo nuotaiką, moko mus laukti ir vėl primena – ko. Laukiame ne tik Kalėdų šventės ir jos dovanų, kai prisimename pirmą Kristaus atėjimą, tą Dangaus Dovaną, tačiau ir vėl mus mobilizuoja jo antrajam atėjimui, didžiąjam karui su Šėtonu, Dievo pergalei laikino gyvenimo, o tada ir pasaulio pabaigoje. 

Juokaujama, kad nuo laukimo ima sielos „rūdyti“. Nuo pasyvaus laukimo ima „rudyti“ ne tik žmonės, bet ir reikalai. Gyvenimas yra visada aktyvus laukimas ir ruošimasis sekančiam etapui, kitiems pasiekimams ir iššūkiams. Galiu laukti ir tikėtis ateityje to, kas esu, ką darau, dėl ko stengiuosi šiandien. Čia tinka liaudies išminties pamokymas, kad ko nepadėjai, to ir nerasi. Antai, daug šeimų teturi vieną vaiką, tačiau naiviai tikisi, kad bus pensijų fondai, ekonomika, tautos ir gerovė.

Reikia mokėti laukti, nes kai kurių dalykų nepaskubinsi. Gyvename nekantrumo laikais: vaikai veržiasi į suaugusiųjų pasaulį, jaunuoliai nebeišgyvena tikrų sužadėtuvių, piliečiai į greitą praturtėjimą ir pan. Tai pasireiškia ir per Adventą: paskatinta prekybininkų visuomenė jau ėmė švęsti, vyksta visuotinės lenktynės, kas greičiau pradės Kalėdas. Tai primena vaikėzus, kurie pradeda raškyti neprisirpusias vyšnias. Nekantrumo rezultatas – aitrus rūgštumas burnoje ir palaidi viduriai. Tokios tada ir Kalėdos: kumpis ant stalo, bet širdyje – šienas.

Kartais kai kurių dalykų negali pakeisti mūsų veikla, bet keičia laikas, vedamas Dievo Apvaizdos. Tokiu būdu, pavyzdžiui, buvo anuliuotas Stalinas, SSSR, komunizmas. Kai dalykai nesikeičia, keičiamės mes patys. Tik kuria linkme?

Adventas mums primena, kad mūsų laukime turi būti Dievas Kristus, tie 99 % kiekvieno krikščionies, stipresni už kariuomenę, kurio dėka laukimas turi savo prasmę ir išsipildymą.