Dienos archyvas: 2023-03-19

Dieviškasis okulistas. IV Gavėnios sekm. A

Du draugai išsiruošė į turistinį žygį. Vakare prie laužo kepė šašlykus, „padarė gramą”, paskui nuėjo miegoti. Naktį vienas iš jų prabudo ir kelia kitą: „pažiūrėk, ar matai?” Anas atsimerkė ir sako: „Ogi giedrą dangų ir daugybę žvaigždžių matau. Astronomiškai žvelgiant, tai galėtų būti milijonai galaktikų, planetų, tinkamų ateityje žmonėms gyventi. Žvelgiant iš astrologinės pusės, matau Saturnas randasi Liūto žvaigždyne. Laiko požiūriu, dabar turėtų būti penkiolika minučių po trečios. Teologiškai žvelgiant, tai Dievo galybės, jo išminties ir begalinumo ženklas ir įrodymas. Žvelgiant metereologiškai, panašu, jog rytoj turėsime gražią dieną”. Tuomet susierzinęs tas draugas jam sako: „Ką tu čia kalbi, ar nematai, kad mums kažkas palapinę pavogė, kol buvom kietai įmigę”?

Neretai esame labai išsilavinę, protingi ir išmintingi suprasti įvairius dalykus, bet galime nepastebėti paprastų. Šios dienos šv. Rašto skaitiniai byloja, kad mes galime būti ne tiek fiziškai, kiek intelektualiai ar dvasiškai akli, galime būti „toliaregiai” ar „trumparegiai”, t.y. matyti žvaigždes, bet nematyti po kojomis gėlių, arba matyti vien žemės grumstus ir nematyti būties, minties, istorinių horizontų. Evangelijoje minimi fariziejai nesugebėjo pamatyti Dievo galybės, kai aklas nuo gimimo žmogus buvo Jėzaus išgydytas. Atsimenu vieną istorijos mokytoją, kuri mokė komunizmo laikais. Buvo įsitikinusi ir arši komunistė. Kai atėjo Lietuvos Nepriklausomybė, ji pripažino buvusi šventai įsitikinusi komunizmo teisingumu, tačiau kai į jos rankas pateko vakarietiška istorijos literatūra, liko apstulbusi ir nusiminusi, kad nuo pat mažų dienų jai buvo brukamas melas, kad ji patikėjo absurdais ir kitus tų absurdų mokė.

Pirmame skaitinyje pateikiamas liudijimas, kaip pranašas ieškojo kandidato į Izraelio karalius. Atėjo į žmogaus sodybą, kurią nurodė Dievas. Prisistačius jo sūnums, pranašas juos vertino pagal išvaizdą: buvo aukšti, stiprūs, išvaizdūs, galvojo, kad kuris nors iš jų. Tačiau nei vieno iš jų Dievas neišsirinko. Galų gale buvo pašauktas jauniausias sūnus, 15 metų paaugliukas, auksinių plaukų Dovydėlis, kuris dar nebuvo tiek sustiprėjęs, kad pakeltų kalaviją, jo ginklas buvo odinė laidyklė, su kuria mėtė akmenėlius. Dievas žvelgia į žmogaus širdį, o žmonės dažniausiai žvelgia ir sprendžia pagal išorę. Kai kurie žmonės iš Dievo malonės sugeba matyti užslėptus ar mistinius dalykus, todėl jie vadinami vizionieriais, mistikais, regėtojais. Dažnai atsitinka įsimylėjėlių tarpe, kai neaišku, ką žmogus pamilsta: ar išvaizdą, ar asmenį? Žinoma, būtų gerai, kad ir atrodytų gražiai, ir geros širdies būtų, bet kartais gražuoliai būna išpuikę, išpaikę, kartais būna pagedę… Einant į santuoką, labai svarbu yra pažinti žmogaus vidų, jo širdį, pamilti jo asmenį, nes išorė su amžiumi keičiasi, o gyventi juk reikia su asmeniu. Geriau jau paprastesnis žmogus, nei abejotinos vertės gražuolis…

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kaip Jėzus pagydė neregį. Paėmė žemės, sumaišė su savo seilėmis ir užtepė jam ant akių tą purvą. Paskui liepė eiti nusiplauti ir tas praregėjo. It’s disgusting – pasakytumėte. Purvu ištepti žmogui akis. Fuj… Bet tai buvo stiprus ir gilus simbolis, parodantis, kad žmogus yra žemės dulkės, ir kad iš Dievo lūpų ateina gyvybė. Žemės dulkės reiškia ir žmogaus gyvenimo istoriją, kuriai Kristus duoda savo dalelę. Kristus atėjo, kad susimaišytų su žmogaus dulkina, žemėta gyvenimo istoriją ir suteiktų jai naujumą, dieviškumą. Tas ženklas išreiškia ir jo įsikūnijimo tiesą.

Evangelijoje minimas žmogus atgavo regėjimą. Lietuvių kalboje turime kelis žodžius, išreiškiančius matymo niuansus: regėti, išvysti ir pamatyti. Įsivaizduokime, vėlų vakarą tamsu, rūkas uždengia pievą, einame į ganyklą perrišti arklį į šviežią žolę. Tu regi tik prieblandą ir rūką, paskui išvysti kažkokį siluetą ir labiau priartėjus pamatai, kad tai arklys. Neužtenka žmogui regėti, neužtenka ir išvysti, dar reikia pamatyti, maža to, dar reikia teisingai suinterpretuoti ir teisingai suprasti savo prote, pamatyti ne tik akimis, bet ir savo dvasia. Antai ėjo keleliu ūkininkas ir vedėsi jautį. Beeidamas sutiko savo aklą kaimyną,  kuris norėjo paduoti jam ranką pasisveikint, nepataikė, sučiupo jaučio ragą. Nustebęs su kita ranka sučiupo ir kitą jaučio ragą ir sako: „oj, kaimyne, negalvojau, kad turi tokias kietas ir stiprias rankas”. Panašiai ir mes galime nematyti tikros tiesos ir žmogų palaikyti gyvuliu, dar kuo nors, galvoti, kad jis yra blogas ir pan.

Bet mes juk mėgstame užsidėti ant akių laikraščių, televizijos, apkalbų nešamą purvą, kuris sudžiūva, prilimpa ir nenorime jo nusiplauti. Tai ne Jėzaus purvas, bet mūsų pačių sulipdytas purvas iš neapykantos, aistrų, egoizmo, abejingumo, godumo, netyrumo ir t.t. Gavėnios metu bažnyčia mus kviečia ateiti pas okulistą, kuriuo yra Jėzus, ir pagydyti savo asmeninį aklumą, nusiplauti nuo savo akių melo, netikėjimo ir nuodėmės purvą.