Mėnesio archyvas: vasario 2023

Ar sinodas apie sinodiškumą iškraipys dieviškąjį įstatyma? VI eil. sekmadienis A

Pamokslai

Praėjusį sekmadienį Viešpats Jėzus Kristus pavadino savo mokinius pasaulio šviesa ir žemės druska. Šis apibūdinimas ir tikrovė yra įmanomi tol, kol jie laikosi dieviškojo įstatymo. Ši tema aptariama ir vystoma šio sekmadienio šv.rašto skaitiniuose.

Dieviškasis įstatymas tapo apreikštas ir mums duotas per Mozę, ST pranašus ir galiausiai per Dievo Sūnų Jėzų Kristų. Jame atsiskleidžia Dievo meilė ir rūpestis žmogumi. Tai ne tiek teisinis rinkinys, kiek pamokymai, kaip reikia gyventi, kad žmogus galėtų išsaugoti gyvenimo gerumą, teisingumą, grožį ir šventumą. Išties, Jėzus Kristus yra tuo pagrindiniu dieviškojo įstatymo mokytoju, interpretatoriumi ir išpildymo pavyzdžiu, tame tarpe ir Mozės įstatymo. Maža to, jis nepanaikina nei vienos įstatymo raidės, netgi uždraudžia ką nors jame keisti, bet skelbia apie jo išsipildymą. Čia jis pasirodo kaip naujojo įstatymo davėjas, išpildantis senąjį.

Mozės įstatymo pagrindu buvo sukurtas Toros teisynas, kurį sudarė tiek įsakymų, kiek yra metuose dienų. Tai nurodo į idėją, jog dieviškojo įstatymo reikia laikytis kasdien. Per Mozę duotieji 10 įsakymų atrodytų kaip radikali redukcija, apibendrinanti Torą. Kristaus patvirtintas Dievo, artimo ir savęs meilės įsakymas yra viso įstatymo esmė, išreikšta vienu sakiniu ir reikalavimu.

Tūlas TV programų vedėjas Ted Turner yra tvirtinęs, jog moderniais laikais baigėsi Dievo įsakymų galiojimo terminas (tarsi pasenusios supelijusios duonos). Visgi bandant nurodyti, kuris konkrečiai įsakymas paseno ir derėtų jį pašalinti, prieitume prie absurdų. Ko gero jis omenyje turėjo šeštąjį įsakymą, kuris labiausiai nepatinka Vakarų gerbuvio šalių gyventojams. Kaip gali būti neaktualus ir pasenęs draudimas žudyti? Kaip išgyventų televizinės kompanijos, jei žmonės masiškai vogtų, pvz. kabelinės televizijos programas ir nemokėtų abonemento? Tedas Turneris garantuotai eitų ūbagauti arba pakeistų profesiją. Realizuoti jo samprotavimai sužlugdytų jį patį.

Be abejo, priekaištų dieviškajai teisei netrūko visais laikais, netrūksta ir dabar, jog yra per griežti ir sunkūs įgyvendinti, todėl derėtų ją palengvinti, kad netrukdytų žmonėms laisviau gyventi. Įdomu būtų pasvarstyti, kas gautųsi palengvinus Dievo įsakymus? Tarkime, palengvinkime įsakymą nežudyti: šešias dienas savaitėje draudžiama žudyti, o tarkime pirmadienį – galima. Arba įsakymą gerbti tėvus (tai abipusis įsakymas, nurodantis tėvų pareigas vaikams ir tėvų vaikams): retkarčiais nesirūpinti vaikais ir tėvais, kad pabadautų ir šaltų… Leiskime žmonėms būti truputį iškrypusiais ir nenormaliais, kad darytų ką nori seksualinėje sferoje. Leiskime paaugliams truputį vartoti narkotikus, nebūkime tokie dogmatiški, tegul pajaučia alternatyvų pasaulį ir malonumą. Čia dera prisiminti šv. Tomo Akviniečio teiginį, jog maža klaida pradžioje veda į didelę klaidą ir komplikacijas pabaigoje, todėl kai kurie dalykai negali būti atšaukti ar palengvinti nei mažumėlę. Namas negali šiek tiek degti ar mašinos stabdžiai šiek tiek nestabdyti.

Turbūt girdėjote, kad bažnytinėje erdvėje vyksta sinodas apie sinodiškumą. Susidaro įspūdis, kad nereprezentatyvi mikroskopiškai maža grupelė tikinčiųjų svarsto katalikų religijos „vystymosi“ klausimus. Nesenai vykęs Europos regiono sinodinis susitikimas Pragoje atskleidė Rytų Europos katalikų biblinę laikyseną, jog negalima švelninti ir perinterpretuoti dieviško įstatymo, kurį bando įvykdyti Vakarų Europos vyskupijos, ypač Vokietijoje, Olandijoje. Vysk. Gondeckis iš Lenkijos sukritikavo terminus ir sugretinimą „modernistas“ ir „konservatorius“, nes katalikas arba laikosi Evangelijos, dieviško įsakymo, arba nesilaiko. Vyskupas iš Ukrainos pareikalavo iš galutinio dokumento pašalinti dažną „homoseksualizmas“ termino vartojimą (kone kiekviename puslapyje, net po kelis kartus), tarsi sinodas būtų apie homoseksualizmo įteisinimą. Kažkada paklaustas vienas vyskupas, ar tuoks gėjų poras, jei Vatikanas įsakys, neatsakė ir nukreipė temą…

Išganytojas žinojo, jog tikroji laimė, širdies ramybė ir taika su Dievu ateina iš dieviškojo įstatymo užlaikymo, o ne iš žmogiškų padavimų ir svarstymų. Maža to, jis patvirtino, jog dieviškojo įstatymo mokymą iškraipantys bus vadinami mažiausi Dangaus Karalystėje, todėl tokiais turi būti ir mūsų akyse: juos turime gerbti labai mažai, vertinami kaip paklydėliai. Biblija aiškiai nurodo, jog Dievo įstatymo atmetimas ar iškraipymas veda į sunaikinimą ir mirtį atskirus žmones, visuomenes ir tautas. Mums pasiūlyta pasirinkti mirtį arba gyvenimą.

 

Krikščionių šviesa ir druska. V eilinis sekmadienis A

politika

Pirmasis skaitinys nurodo išrinktosios tautos grįžimo iš Babilono nelaisvės laikus. Visi pilni entuziazmo, lūkęsčių greitai atstatyti šalį ir Jeruzalę, tačiau viskas vyko labai lėtai, daugeliu prasmių gyvenimas tremtyje ir nelaisvėje mažai kuo skyrėsi nuo gyvenimo laisvėje. Nusiminę žmonės klausė, kokia prasmė buvo grįžti ir toliau kentėti tuos pačius vargus? Pranašas Izaijas nurodė, kad pagrindinė tautos pažangos nebuvimo ir atsilikimo priežastis yra nenoras užjausti, padėti ir dalintis su tautiečiais, ypač vargstančiais. Teisingumo, solidarumo ir tarpusavio pagalbos trūkumas nusviedžia visuomenę į visokeriopą atsilikimą, todėl pranašas ragina dalintis su alkstančiais duona, suteikti prispaustiesiems ir benamiams pastogę, aprengti nuogus, nenusigręžti nuo bėdoje esančio kraštiečio, kad šviesa pagaliau nušvistų tamsoje (58; 7, 10).

Antrame skaitinyje iš šv. Pauliaus laiško atsiskleidžia pasiryžimas skelbti ne intelektualinį Kristų, bet nukryžiuotą. Paulius nusivylė savo misionieriavimo rezultatais Atėnuose, kuomet pasitelkė visą savo išsilavinimą, iškalbos žinias ir įgūdžius diskutuojant su filosofuoti mėgusiais atėniečiais. Darbuodamasis Korinte jis atsisakė retorikos vingrybių, žmogiškojo gudravimo, tačiau kalbėjo apie Kristaus pasišventimą, kad pagonys ir pamaldūs žydai Kristaus pavyzdžio įkvėpti išsivaduotų iš mirtį nešančio egoizmo ir pradėtų daryti gėrį kitiems, nes būtent per tai geriausiai apsireiškia Dievo Dvasia ir galia, padaranti krikščionį pasaulio druska ir šviesa.

Jėzaus laikais druska buvo brangi ir labai vertinama, netgi mistifikuojama. Druska buvo elementariausia ir dažniausiai auka, naudojama pagonių aukojimuose, taip pat ir Jeruzalės šventykloje. Jos baltumas ir švarumas, konservuojančios, skoninės ir gydomosios savybės pasitarnavo druskos simbolizmo išplėtojimui. Anglų kalbos žodis „alga“ skamba „salary“ – sūrūs pinigai, permirkę žmogaus darbo prakaitu, taigi nurodo nurodo tikrąją pinigų vertę. Panašiai krikščionys pasaulyje turi saugoti save pačius ir visuomenę nuo moralinio ir paprotinio pagedimo, neteisingumo ir chaoso, tarsi „pasūdyti“ viską iš Dievo apreiškimo kylančia prasme, tiesa, gėriu, meile, tvarka ir kitomis autentiškomis vertybėmis, kurios lemia žmogaus ir visuomenės vystymąsi, o ne degradavimą. Tikėjimas yra ta nuo pagedimo sauganti „druska“, todėl ne atsitiktinai tikėjimo nuosmūskis eina drauge moraliniu nuopuoliu.

Senojoje katalikų liturgijoje druskos simbolis buvo dažnai pasitelkiamas: pašventintos druskos buvo įdedama į burną krikšto metu, vanduo šventintas pasitelkiant druską. Deja, toks iškalbingas evangelinis simbolis tapo nebenaudojamas reformuotoje liturgijoje, nebent privačiai.

Čia reikia atkreipti dėmėsį, jog Jėzus nepavadino mokinių „pasaulio cukrumi“, bet druska. Žinoma, jo laikais rafinuotas cukrus buvo retenybė. Deja, religija išsigimsta į „cukrinę“, terapeutinę, geros savijautos, tarpusavio adoracijos, sėkmės ir lėkštų emocijų versiją, palydimą relaksacinių dainuškų, aptarnaujamą cukrinių dvasininkų, kai nebelieka solidžios doktrinos, dvasingumo, biblinio ir filosofinio realizmo, tikrų tikslų ir brandos.

Biblijoje skambantis šviesos motyvas yra dažnas ir turtingas. Šviesa leidžia matyti, parodo ir nušviečia kelią, perspėja, bet labiausiai duoda šilumą ir augimą viskam, kas gyva. Be Saulės šviesos žemėje nebūtų gyvybės. Jėzus save vadina pasaulio šviesa (J 9,5), tikrąja ir pirmine šviesa (J 8,12), kuri gali suspindėti ir krikščionyse, ir per krikščionis sugedusiame ir iškrypusiame pasaulyje (Flp 2, 15). Bėda, kad ne visada krikščionys nori būti pasaulio druska ir šviesa, slepia savo vertybes ir negina principų ypač moraliniais ir dvasiniais griuvėsiais tampančioje Europoje. Be abejo, tai veikia nušviečiant ir parodant nuodėmę ir neteisumą, „griaužiant” nusidėjėlių sąžinę tiesos druska. Tai nėra abipusiai malonu: nei krikščionims, nei jų oponentams.

Dera šia proga prisiminti asmenis, kurie buvo mūsų gyvenimo šviesuliai, nešė savimi šviesą: gal tai seneliai, tėvai, mokytojai, dvasininkai, sutuoktiniai? Kam paskambintum abejonėje, bėdoje pirmiausia? Bet čia reikia paklausti, o kam tu esi šviesa šiandien, kam darai gėrį, ką „pasūdai“ tiesa, prasme, meile, tikėjimu? Deja, gyvename šviesulių gesimo ir gesinimo laikais…