Vokiško žurnalo „Herder Korrespondenz“ puslapiuose pasirodė Tobijo Winstelem interviu su popiežiumi emeritu Benediktu XVI, kuriame popiežius teologiškai ir dvasiškai įvertino savo tautiečių, kai kurių vokiečių vyskupų, klaidą. Mat paskutiniu metu pasirodė keistas reiškinys, kurį galima pavadinti bažnyčios ir tikėjimo biurokratizavimu, vartojant ir remiantis „oficialiosios bažnyčios“, „oficialiosios bažnyčios nuomonės, pozicijos“ terminais.
Benediktas XVI nurodo, kad oficialiuosiuose tekstuose ėmė vyrauti ne „širdis ir dvasia“, bet institucija. Pasak Benedikto, kol tai tęsis, tol vyks exodus (išėjimas) iš tikėjimo pasaulio. Juolab, kad bažnytinėse institucijose randasi vis daugiau atsakingas pareigas einančių asmenų, kurie nepritaria Bažnyčios misijai ir ilgaamžiam mokymui, kurių tikėjimo gyvumu tenka abejoti, jis tėra formalus, bet kurie veržiasi rašyti ir ruošti „oficialiosios bažnyčios“ dokumentus, sudarančius jau didesnę jų dalį.
Institucijos viršenybės prieš tikėjimą pražūtingus pavyzdžius svarsto ir amerikiečių žurnalistas, leidėjas bei visuomeninis veikėjas Michael Voris savo knygoje „Resistance: Fighting the Devil Within“. Jis teigia, jog 20-30 XX am. metais tarptautinis komunistinis judėjimas išsiuntė į JAV seminarijas virš 1000 savo agentų komunistų, kurie turėjo užduotį pasėti hierarchijoje komunistines idėjas, įvesti homoseksualizmą ir vėliau perimti vadovaujančius postus bažnyčioje bei teologijos katedrose. Tokiu būdu buvo užvaldyta bažnyčios institucija ir pradėtas keisti jos tikėjimas. Nepaisant aiškaus Bažnyčios mokymo, daugiau kaip pusė dvasininkų JAV remia marksistines idėjas, supasaulėjimą, abortus, homoseksualizmą, skyrybas, kiaurai kairią Demokratų partiją ir kitus prieš katalikų tikėjimą nukreiptus dalykus.
Knygoje teigiama, kad didesnioji dalis JAV dvasininkų abejingai žvelgia į savo ir kitų sielų išganymo reikalą, yra įsitikinę, jog visi pasieks išganymą nepaisant religijos ir moralės. Savo pamoksluose jie nebeliečia kontraversiškų tikėjimo temų, tačiau stengiasi žmones pralinksminti anekdotais, sukurti terapinę nuotaiką. Politinis korektiškumas ir pamokslų lėkštumas sąlygojo tai, jog tikintieji prarado prasmę vaikščioti į tokias Mišias, pasidavė masiniam supasaulėjimui, ignoruoja ilgaamžį Bažnyčios mokymą tikėjimo ir moralės klausimais.
Regint masines apostazijas, drastiškai krentantį pašaukimų skaičių, tikinčiųjų moralinę ir dvasinę degradaciją „oficialioji bažnyčia“ mėtosi pareiškimais ir dokumentais, bandant parodyti kažkokią institucinę galią, tačiau tampa akivaizdu, kad vis labiau praranda dvasinį ir tikėjimo autoritetą, vedantį prie Kristaus ir jo išganymo paslapties.
Tipišku institucijos viršenybės prieš tikėjimą pavyzdžiu galima laikyti kai kurių vyskupų naudotą dispensavimą nuo sekmadienio šventimo pandemijos metu. Buvo patarta žiūrėti Mišias per televiziją, praktikuoti dvasinę išpažintį, dvasinę komuniją ir kitus dvasinius-virtualinius dalykus. Ne vienam kilo klausimas, kaip gali žmogus, net jei jis yra ir vyskupas, atleisti nuo Dievo įsakymų vykdymo? Istorinio ir pamaldumo nuoseklumo dvasioje katalikui švęsti sekmadienį reiškė atvykti į bažnyčią ir dalyvauti Mišiose. Dievo įsakymų vykdymas reiškia Dievo valios vykdymą, savo sielos pašventinimą ir jos išganymą, todėl buvo žiūrėta ne kaip nevykdyti, bet kaip įvykdyti įsakymą. Tikėjimo dorybės pasireiškimas herojišku būdu skatino viską padaryti, kad sekmadienio Mišios vyktų ir jose būtų dalyvaujama. Neigiamų dispensavimo nuo sekmadienio Mišių vaisių nereikėjo ilgai laukti.
Jei žmogus gali dispensuoti nuo Dievo įsakymų, kokios kilmės ir vertės tada yra toks tikėjimas? Vadovaujantis „oficialiosios bažnyčios” samprata atsiveria galimybės keisti viską, įvesti ką tik nori, bet ar tas naujoves galima vadinti dieviškuoju testamentu, kuris mums buvo paliktas?