Prieš keleta dienų Vatikano valstybės sekretorius pristatė 450 puslapių tyrimo ataskaitą, kurioje buvo atsakoma į klausimą, kaip toks asmuo kaip Theodor McCarrik sugebėjo padaryti bažnytinę karjerą gaudamas net kardinolo titulą, tuo tarpu nuo pat seminarijos laikų jį lydėjo seksualinių piktnaudžiavimų šleifas. Kaip žinia, pop. Pranciškus atėmė iš jo kardinolo titulą ir pašalino iš dvasininkų luomo.

Žiniasklaida paskutiniu laiku užsipuolė buvusį Jono Pauliaus asmeninį sekretorių kard. Dziwisz, jog jis nuslėpė nuo popiežiaus daugumą bylų, liečiusių hierarchų nusikaltimus ir kombinuojant nevertų kandidatų nominacijas. Maža to, sekretorius kaltinamas ėmęs dovanas pinigine ar paslaugų išraiška iš, pavyzdžiui, iš McCarrik, faktiškai uzurpavęs popiežiaus funkcijas ir galią jam sunkiai sergant paskutiniais jo gyvenimo metais.

Kardinolas Dziwisz kategoriškai atmeta kaltinimus, teigdamas, jog jo tarnystė buvo besąlygiška, nesuinteresuota, paremta gera valia ir nuoširdžiu tarnavimu popiežiui. Kardinolas prašo suburti Vatikano komisiją, kuri ištirtų šį klausimą.

Kas gi buvo McCarrick, kaip jis sugebėjo apeiti bažnytinį filtrą ir apgauti šitiek atsakingų hierarchų, Vatikano institucijų ir popiežių, kurie buvo atsakingi už naujų vyskupų išrinkimą bei vyskupijų perdavimą? Kaip teigia nemažai šio asmens asmenybės ir gyvenimo žinovų, tai buvo žmogus, kuris sugebėjo užburti savo asmenybe prezidentus, kardinolus, arkivyskupus, mecenatus ir paprastus žmones. Jis turėjo genialią inteligenciją, asmeninį žavesį, mokėjimą užmegzti ir palaikyti gerus santykius bei draugystę.

Iš Vatikano raporto aiškėja, kad pirmasis McCarrick susitikimas su dar tuomet kardinolu Wojtyla (būsimuoju popiežiumi Jonu Pauliumi II) ir josekretoriumi kun. Dziwisz įvyko 1976 m., kai tuometinis Krokuvos metropolitas lankėsi Tarptautinio Eucharistinio Kongreso renginiuose Filadelfijoje Jungtinėse Valstijose. Tais metais buvo švenčiamas JAV įsikūrimo 200 metų jubiliejus. Tos vyskupijos ordinaras kard.  Terence Cooke kalbėjo vien anglų kalba, todėl į pagalbą iš atostogų buvo iššauktas kun. McCarrick, laisvai kalbėjęs itališkai, ispaniškai, prancūziškai, vokiškai, kad lydėtų svečius iš Lenkijos kongreso metu ir jų vizito Niujorke metu. Taip užsimezgė artima pažintis.

Išrinkus Krokuvos kardinolą į popiežiaus sostą jau tuomet arkivyskupu pakeltas McCarrick dažnai ir reguliariai lankydavosi Romoje, nes to reikalavo jo pareigos tiek JAV vyskupų konferencijoje, tiek Vatikane, tiek Šiaurės Amerikos kolegijoje, kurioje paprastai apsistodavo. McCarrick turėjo daug progų susitikinėti su popiežiumi ir jo aplinkos dvasininkais viešų ir privačių audiencijų metu, religinių švenčių, konferencijų ir kitų renginių proga.

McCarrick stengdavosi atvykti visur, kur tik popiežius lankydavosi savo apaštalinių kelionių metu, būtent: Albanijoje (1993 m.), Ispanijoje(1993 m.), Kolorade (1993 m.), Lietuvoje (1993 m.), Kroatijoje (1994 m.), Bosnijoje ir Hercegovinoje (1997), Lenkijoje (1997), Prancūzijoje (1997), Kuboje (1998), Meksikoje (1999), Šventojoje Žemėje (2000). Paprastai tose kelionėse popiežių lydėdavo asmeninis sekretorius, Valstybės sekretorius, substitutas ir kiti Vatikano pareigūnai. Taip jis užmezgė artimus asmeninius ryšius su įtakingais dvasininkais, ėmė kurti savo įvaizdį ir daryti įtaką.

Maža to, McCarrick dažnai rašė popiežiui Jonui Pauliui II, informuodamas apie savo veiklą tarptautinės politikos srityje. Laiškuose nuolat tvirtindavo apie savo troškimą pasitarnauti popiežiui ir Bažnyčiai, apie savo ištikimybę ir besąlygišką atsidavimą. Laiškuose save pristatydavo kaip tam tikrą Bažnyčios tarpininką ir atstovą santykiuose su JAV, kitų valstybių valdžiomis bei tarptautinėmis organizacijomis.

Turėdamas gabumų laimėti pažinčių, jis burė mecentus iš JAV ir jų teikiamą finansinę paramą labdaros darbams, kuriuos rekomenduodavo finansuoti Vatikanas. Dėl šio savo gabumo jis  buvo paskirtas  Popiežiškojo Fondo nariu ir vadovu, o tai sudarė galimybę dažnai lankyti Vatikaną, megzti ryšius su įtakingais dvasininkais, užtvirtinant tuos ryšius dosniu įvairių projektų finansavimu. Vatikanas pripažino jo nuostabiais sugebėjimais tvarkyti finansinius ir kitus materialius klausimus, jo talentu tvarkant Newark arkivyskupijos reikalus. Po Ambroziano banko skandalo ir bankroto Vatikanui pakliuvus į dideles finansines bėdas drauge su kitais Amerikos vyskupais McCarrick ženkliai prisidėjo prie Vatikano išgelbėjimo nuo finansinio žlugimo.

Visi minėti jo gabumai prisidėjo prie palankios nuomonės ir idėjos paskirti McCarrick raktinės arkivyskupijos vadovu, būtent Niujorko metropolitu. Tam pasipriešino jos tuometinis vyskupas kard. John O’Connor, kuris nusiuntė Vatikanui kaltinimus prieš McCarrick dėl jo palaido gyvenimo ir nusikaltimų. Už kelių mėnesių tas kardinolas mirė. Iš savų šaltinių Vatikane McCarrick sužinojo apie jo laišką, todėl 2000 m. rugpjūčio 6 d. jis parašė vysk. Stanislovui Dziwisz laišką, kuriame visus kaltinimus atmeta, apeliuoja į savo nuolankumą ir ištikimybę, draugystę sekretoriui. Dziwisz laišką pristato popiežiui, kuris liepė tą laišką atiduoti į atitinkamas Vatikano institucijas. Tuo sekretoriaus misija ir baigėsi, jog supažindino popiežių ir perdavė į Valstybės sekretoriatą.

McCarrick homoseksuali orientacija buvo vieša paslaptis JAV, tačiau ignoruojama, kadangi gėjų kultūra ir įtaka JAV dvasininkų tarpe buvo visuotinė, nekėlė didesnių problemų. Savo laiške sekretoriui Dziwisz McCarrick tvirtina, jog per 70 savo gyvenimo metus neturėjo jokių intymių santykių su jokiais asmenimis, nei su vyrais, nei su moterimis, nei su senais, nei su jaunais, nei su pasauliečiais, nei su dvasininkais, jog neišnaudojo nei vieno asmens ir netraktavo be pagarbos. Vėliau paaiškėjo, jog buvo seksualinis maniakas ir patologinis melagis, kuris piktnaudžiavo savo padėtimi ir valdžia ne tik suaugusiųjų atžvilgiu.

Popiežiaus nuncijaus JAV pareigas ėjęs arkivyskupas Vigano informavo apie tai popiežių Benediktą, kuris liepė McCarrick susilaikyti nuo viešos veiklos, vesti atgailos gyvenimą. Popiežiauti pradėjęs Pranciškus taip pat buvo informuotas apie minėto asmens elgesį, tačiau McCarrick nepaisė žodinio įsakymo, plačiai veikė ne tik bažnytiniame, tačiau diplomatinėje plotmėse, darė didelę įtaką savo draugų paskyrimui vyskupais raktinėse vyskupijose. Arkiv. Vigano apkaltino pop. Prnaciškų homoseksualių vyskupų dengimu ir paragino Pranciškų atsistatydinti ypač dėl nereagavimo McCarrick reikale. Kilęs skandalas privedė prie to, jog Pranciškus galų gale išmetė veidmainį ir slidų asmenį iš dvasininkų luomo, atėmęs visus titulus ir privilegijas. Deja, arkiv. Vigano tapo persona non grata, kuris priverstas slėpti savo būvimo vietą dėl grasinimų fiziškai susidoroti. Minėtame raporte jis nušviečiamas neigiamai, nors pats raportas turėtų vadintis „Vigano raportu”, nes esminė informacija buvo pateikta būtent Vigano.

Kokią pamoką pateikia ši istorija? Negalima nepripažinti ir atmesti padarytų gerų darbų, kuriuos atliko McCarrick, jo turėtų talentų, bet tai buvo giliai nuodėmės sužeistas žmogus, kurio polinkiai iškreipė Bažnyčios struktūrą, papročius, dvasininkų dorybes,sulaužė daugybės žmonių gyvenimus. Visų tų įvykių akivaizdoje, jo nuoširdumas ir draugiškumas buvo abejotini, dviprasmiški, verčiantys matyti veidmainystę ir begėdišką melą, kurį skleidė šis asmuo, ir apie atsakingų hierarchų aklumą, leidžiant save užliūliuoti ir būti naiviais. Tai karjeristo tipo asmuo, kuris su premeditacija audė savo karjerą, nejausdamas atsakomybės už nešamą blogį. Per tokius kaip jis Bažnyčioje įsigalėjo ligota dvasia, jog nereikia būti nei šventu, nei tikėjimo, nes užtenka patikti ir įtikti šeimininkui, sugebėti jį užliūliuoti, manipuliuoti perdėtu meilumu, ištikimybe ir kitais psichologiniais triukais, kaip asmeniu žavesiu, gera išvaizda, įtakos ir turimos galios demonstravimu ir t.t. Tai žmogus, kuris pasak Evaneglinio pavyzdžio, į avių gardą atėjo kaip vagis ne pro dorybės, šventumo ir sąžiningumo vartus, bet per tvorą. Kaip Bažnyčia pakils iš nuopolio, kai jos viršūnės yra apvaldytos velnio tarnų?