Želvos parapijos kleboną Petrą Avižienį Vilniaus apygardos teisėjas Stasys Lemežis nuteisė dėl netyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo, kai parapinės talkos metu nuo kopėčių nukrito ir sunkiai susižalojo talkoje dalyvavusi mergina. Nuosprendis dar bus skundžiamas. Manau, jog privalu skųsti, kad būtų iki galo išdiskutuoti iškilę klausimai, apibrėžta Bažnyčios ir Respublikos, bendruomeninė ir individuali atsakomybė tokiais atvejais.
Mėnesio archyvas: gegužės 2014
Žmonių protestas prieš Lietuvos Respubliką
„Didžioji problema yra ta, kokia mūsų protesto kultūra yra dabar, kaip ji vystosi po komunizmo, kuris mokė būti solidariems ir sugyventi su pačia didžiausia neteisybe, kuri kada nors buvo. Tariami kairieji paliko „pripeckioję“ visą Lietuvos visuomenės ir ūkio gyvenimą, o dešiniesiems palikta išsrėbti visą košę darant pačius nemaloniausius sprendimus. Dabar tartum lūkuriuojama, kada jau turi prasidėti tie protestai. Bet Lietuva yra ganėtinai keistas posovietinis ir pokolonijinis kraštas. Ji daugiausia protestuoja kojomis – ima ir emigruoja“, – prof.E.Aleksandravičius.
Kaip vyskupas jautį traukė
Bosnijos vyskupas (Hranic) puolė pagelbėti valstiečiui, kai pro šalį važiuodamas pamatė, jog jo jautį pagriebė nešti potvynio srovė. Valstietis nesugebėjo vienas jo ištraukti. Juokingiausia (vienoje nuotraukoje matosi), kad vienas kunigas susidėjęs rankas pasyviai ir susidomėjęs sekė vyskupo kovą už jaučio likimą.
Praėjusias savaites kai kurias Balkanų šalis nusiaubė liūčių sukeltas potvynis.
Moksleivių mažėjimo statistika
Dar vienas įrodymas, prie ko privedė atgailos ir teisingumo nebuvimas Lietuvos respublikoje – prie malonės ir proto praradimo, prie žlugimo tikrovės. Rinkime toliau senuosius komunistus, tegul griūna tikėjimas ir šventovės, gelbės nebe Dievas ir dori žmonės, o ES su Wurstu.
Su liaudies dainiumi užtrauksime: „Viens du trys su puse, graži Lietuva be mūsų”…
http://www.delfi.lt/news/daily/education/tragiska-statistika-kokiu-greiciu-netenkame-jaunimo.d?id=64851421
Į šviesų socialdemokratinį rytojų mus veda postsovietinė Lietuva ir jos mokykla!
Norvegijos Konstitucijos diena
Gegužės 17 d. Norvegijos karalystė švenčia savo didžiausią nacionalinę šventę. Visą dieną vyko įvairios eisenos, koncertai, nacionalinė televizija gyvai perduodavo šventės akimirkas iš įvairiausių šalies vietų ir kitų šalių, kur norvegai gyvena.
Tai, ką teko pamatyti, be galo pradžiugino, kad savo noru, su džiaugsmu, taip organizuotai visų amžiaus grupių žmonės išreiškia meilę savo šaliai ir vienas kitam. Nuostabus yra vaikų ir jaunimo dalyvavimas, vis pasidabinę nacionaliniais rūbais.
Matant norvegų šventę ir prisimenant Lietuvos socialdemokratinę Vasario 16-ąją Kauno rajone, negali suprasti, kodėl lietuvių tauta taip savęs negerbia…
Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų. V Velykų sekmadienis
Šie apaštalų žodžiai nuskambėjo augant krikščionių bendruomenei, kai iškilo jos gyvenimo organizavimo problemos. Šiais žodžiais apaštalai tarsi atsiribojo nuo materialių dalykų bendruomenės gyvenime, nurodydami, kuo turėtų užsiimti: „atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai”.
Ir šiomis dienomis iškyla ta pati problema. Vienas kunigas pasakoja, kad kai gavo dvi apleistas parapijas, kuriose nebuvo net kur apsigyventi, žmonėms pasakęs: „nešoksiu tango su šluota, t.y. jei man reikės ūkininkauti, o ne kunigauti, išvažiuosiu iš čia”. Panašią patirtį turėjau ir aš. Radosi parapijiečių, kurie ėmėsi atsakomybės už sugriuvusius pastatus, apleistas bažnyčias, todėl kunigas galėjo atsidėti maldai ir žodžio tarnybai.
Apaštalų įžvalga nėra nauja. Kažkuris antikos laikų mąstytojas sakęs, jog valdovui ir filosofui reikalingas patogus krėslas ir daug laiko, kad galėtų mąstyti, svarstyti ir strateguoti. Apaštalams reikėjo sąlygų, gyvenimo būdo, kuris padėtų jiems išlikti Dievo artumoje, kad galėtų vadintis ir būti Jėzaus pasiuntiniai per maldą, sakramentus ir pamokslavimą.
Pirminė Bažnyčia išrinko vyrus, kurie atsidėtų visokiems patarnavimo ir praktiniems reikalams bendruomenėje. Taip atsirado diakonų laipsnis ir tarnystė. Ilganiui jie įgavo didelį svorį, nes valdė visą Bažnyčios turtą, buvo artimiausi vyskupų pagalbininkai. Tai mums liudija šv.Lauryno gyvenimo ir kankinystės istorija. Išskirtinė padėtis lėmė, kad diakonai pradėjo iš aukšto žvelgti į kunigus. VI a. po Kristaus kilo diakonų erezija, atvirai skelbusi diakonų viršenybę kunigų atžvilgiu. Kai kurie iš diakonų kėsinosi aukoti šv.Mišias. Tai buvo lemiamas žingsnis, kad iš diakonų būtų atimta teisė valdyti bažnytinį turtą, o jie patys tapo pavaldūs ne tik vyskupui, bet ir kunigams. Tokia padėtis išlieka iki šių dienų.
Diakonų revoliucija leidžia daryti išvadą, kad šio pasaulio tikrovėje, kas turi kasą, tas turi ir valdžią, net ir dvasiniais klausimais. Įsitikinau tuo kaip kunigas dirbdamas pasaulietinėje įstaigoje ir matydamas kitus pavyzdžius. Pasauliečių diakonystė turi pagundą, ir dažniausiai pasiduoda jai, konkuruoti su kunigyste. Išpuikęs pasaulietis, kuris valdo bažnytinius turtus ir turi juridines galias, ima nesiskaityti su kunigystės pašaukimu. Kai, pavyzdžiui, kokia nors dešrelių gamintoja pasijaučia esanti ir dvasingumo, ir dogmatikos specialistė ir kunigas nebėra autoritetas, akivaizdu, ima busti senoji diakonų erezija.
Bažnyčios patirtis ir teisinis reglamentavimas sprendžiamąjį žodį paliko bendruomenei vadovaujančiam dvasininkui, o pasauliečiams paliko patariamąjį balsą, kad žodis tikrai taptų kūnu. Bet tai yra įmanoma tik todėl, kad yra tarnystei pasiryžusių pasauliečių, kurių veiklos sritis ir yra materialūs klausimai.
Vienos apleistos parapijos tikintieji apgailestavo, kad pas juos jau daugiau kaip dešimt metų negyvena kunigas. Tai primena nuvytusių ar dar nepražydusių gėlių skundą, jog jų nelanko bitės. Žydėkit, kvepėkit, viliokit ir padarykit, kad kunigas galėtų melstis ir skelbti žodį, o ne kankintis supuvusioje klebonijoje ar šokti tango su šluota.
Mokytoja apie Lietuvos Respublikos absurdų mokyklą
„O jau ta paaugliška siela – tokio neapsakomo trapumo, net baisu! Ją žeidžia pastabos (ypač pastabos dėl nenormatyvinės leksikos vartojimo), pastabos dėl deramos aprangos (vieną panelę įžeidė prašymas šiek tiek prisidengti iš po siaurų džinsų kyšančią apatinių kelnaičių gumelę), pastabos dėl elgesio pamokose. Žeidžia bet koks pažymys, mažesnis už dešimtuką.
Tuo tarpu mokytojų nežeidžia niekas. Esu siuntinėta visur ir gana dažnai. Per pastaruosius metus sulaukiau daugybės grasinimų. Buvo grasinama išdaužyti langus, sužaloti mano penkiametę anūkėlę, išdurti akis mano katei ir ją padegti. Apie grasinimus asmeniškai man aš jau nekalbu – pasiūlymai gauti į galvą tokie pat įprasti, kaip rytinės kavos puodelis. Tokie įprasti, kad net lioviausi gerti raminamuosius vaistus. Juk ir šuo kariamas pripranta.
Pripratau klausytis nenutrūkstančio keiksmažodžių ir nepadorybių srauto. Pripratau kaskart, kai klasė palieka kabinetą apeiti visas pasuoles ir aprinkti mokinių paliktas šiukšles. Pripratau prie tokių mokinių, kurie nuo pat septintos klasės ateina ir pareiškia atėję tik „prasėdėti“, nes vis tiek išvesiu teigiamą pažymį. O jie žino – jei noriu iššaugoti savo darbą, jei nenoriu sulaukti nemalonumų, aš jį išvesiu, sukandusi dantis.
„Jūs neturite teisės!“ – tai kone dažniausia frazė, kurią tenka girdėti iš neapsiplunksnavusių akseleratų lūpų. Išgirdusi ją nepuolu ginčytis, išties, teisių aš jau nebeturiu. Jos išnyko kaip ir mokytojo profesijos prestižas”.
Iš straipsnio –
Jai pritaria buvusi moksleivė
Demokratija – demagogų santvarka
Kai išgirsti svarstymus, jog valstybė turėtų, pavyzdžiui, rūpintis šeimomis, kad vyrai ir jų žmonos, vaikai galėtų būti kartu, turėtų sąlygas išlaikyti savo šeimas, gimdyti vaikus , supranti, kad valstybę turėtų tokiu atveju valdyti šeimininkas, o ne tarnas, nes šeimininkas rūpinasi savo namais, savo turtu, savo žmonėmis ir nori jį perduoti įpėdiniui ne pablogintą, bet pagerintą. Monarchinėje santvarkoje tuo šeimininku yra karalius. Senų tradicijų šalys turi monarchus ir nesiruošia jų atsisakyti. Bažnyčia yra valdoma popiežiaus, kuriam nėra nustatyta kadencija.
Kadencinis valdymas reiškia, jog šeimininko nėra, nes valdo išrinkta valdžia, kuri dirba kelių metų kadencijos metu. Tuo metu ji skuba pasinaudoti atsiradusia palankia situacija, per trumpą laiką pasidaryti sau ir savo partijai kuo daugiau naudos. Nueinanti vyriausybė kitai palieka prastesnę padėti, kad galėtų iš to išlošti per ateinančius rinkimus, kuomet sėkmingai muš oponentus negerovių koziriu.
Kam reikalinga demokratija, rinkimai? Tai būdas visuomenei nuraminti, apgauti: jūs patys išrinkote, tai dabar ir turėkite. Maždaug, dabar kentėk iki sekančių rinkimų, o tada galėsi išrinkti, ką norėsi, kitaip sakant, ką pasiūlysim. Bet kai pažvelgi, tai nei rinkom, nei ką, bet valdžioje vis tiek sėdi kaip Poncijus Pilotas poteryje. Net nereikia balsuoti. Tarkime Marija Povilonienė: kokiu būdu ji atsidūrė valdžioje, gal demokratiniu? Tauta jos tiesiog nekenčia, bet ji sėdi Seime ir atlieka savo juodus darbus vardan demokratijos. Per partijos sąrašą.
Liaudis primena žirafą: kol ji suvokia kas yra kas, turi praeiti septyni metai. Mūsų žmonių neišgėręs nesuprasi, o išgėręs juo labiau, ar jie kantrūs, ar abejingi, ar paprasčiausi kvailiai? Nesuvokiama, kaip jie toliau gali rinkti buvusius komunistus, kurie koloboravo su okupantu ir gadino tautos krauja? Žmonėms meluoja, juos išnaudoja, gasdina, o jie tyli. Ir tas, kuris yra įvaldęs demagogiją, gąsdinimus ir papirkinėjimo meną, tas ir bus valdžioje.
Valstybė ima rūpintis žmonėmis tada, kai visuomenėje ima kaisti emocijos arba prieš rinkimus. Valdininkai bijo, kad nebus išrinkti arba kad valstybės katilas per daug neužkaistų ir nesprogtų, todėl atidžiai seka reitingus ir nuotaikas. Kai padėtis ima kelti nerimą, duoda tautai demagogijos dozę. Tai pažadai ir pajuokavimai durneliaims pralinksminti.
Ir apskritai, demokratija yra neįmanoma. Tokios nebuvo, nėra ir niekada nebus. Tai labiau primena pasakas nukvakusiems. Niekada ir niekur dar taip nėra buvę, jog liaudis valdytų valstybę. Tuo galime pasiguosti. Liaudis gali vadovauti nedideliam kaimui. Susirenka, nutaria ir patys organizuoja talkas sprendimams įgyvendinti. Išsirenka sau seniūną, kuris vadovautų bendrai talkai. Kuo didesnė bendruomenė, tuo mažesnė demokratija, tuo svarbesnis yra autoritetas, kompetencija, genialumas ir charizma.
Niekas čia nepadės, jei nėra esminio visuomenei ir valstybei elemento – sąžiningo ir kompetetingo piliečio. Jei tokių bus, tuomet ir valstybė žydės. Visuomenė geriausiai gyvuoja, kai yra sąžinė. Valtybė, švietimas, Bažnyčia, šeima, kitos institucijos turi siekti to paties tikslo tik skirtingais būdais – formuoti sąžiningą žmogų ir viską padaryti, kad toksai nebūtų ujamas. Bet tiek šeima, tiek Bažnyčia yra stumiami už paraščių, slopinamas jų balsas, kuris neretai griauna valdančiųjų demagogijas.
Tiesa, valdžiai patinka posakis, jog kas liaudžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui. Šį romėnišką posakį kažkada man pacitavo vienas vyskupas, nes ir Bažnyčioje kai kada panašiai vyksta: įstatymai galioja tik gyvuliams, bet ne dievybėms. Vienoks teisingumas prasčiokams, kitoks – aukštuomenei. Štai tau ir demokratija.
Judo argumentai ir erodiškas drąsumas
Nespėjo performansų mėgėjai nuo scenų išnešti apmėtyto dažais Jėzaus paveikslo, ir vėl girdime apie naują atvejį: tūlas R.Kalinkinas panaudojo Jėzaus idėją džinsų reklamai. Teismas jo poelgį įvertino ir simboliškai nubaudė, bet kaltininkas ir jo palaikytojai pasipiktino, jog kažkas pasipiktino jo poelgiu.
Tuos įžeistus žmones ir jų teises apginusį teismą Kalinkino sėbrai išvadino davatkomis ir fundamentalistais. Natūralu, jog papiktinimas gimdo rūstybę, neigiamą reakciją, neramumus, žinoma ir fundamentalizmą. O kaip kitaip gali būti? Mums, krikščionims, nėra tas pats, nes paniekintas tapo mums esminis asmuo, idėjos ir jausmai.
Nieko nauja. Jėzaus kančios istorijoje rašoma, jog jis buvo patyčiai aprengtas svetimais rūbais, paskui ir visai apnuogintas. Dabar tai atkartojo ir R.Kalinkinas, uždėdamas jam džinsus, apnuogindamas iki pusės, pavaizduodamas jį kaip ištvirkėlį.
Priešiškos minios kaltinamas ir išjuokiamas Jėzus tylėjo. Galėjo ir šiuo atveju visi patylėti. Bet laikai nuo to karto labai pasikeitė: tuomet Jėzus buvo vienas, o jo negausūs pasekėjai – išsigandę ir išsislapstę. Dabar jo išpažinėjų pasaulyje yra du milijardai, Lietuvoje – žymi dauguma. Po Sekminių įvykio ir turėdami ilgos istorijos patirtį jie nebėra bailūs, jie gina jo garbę. Taip ir pasielgė šimtai tikinčiųjų, kurie kreipėsi į reklamą reguliuojančias institucijas dėl švenčiausių jausmų įžeidimo.
Čia norisi paklausti, kokią mokyklą Kalinkinas lankė, kas ir kokias žinias bei vertybes jam diegė? Postsovietinė, liberali ir nežinia kam tarnaujanti Lietuvos Respublikos mokykla? Labiausiai žeidžia tas baisus neišsilavinimas, jog Jėzus parodytas kaip nulis, kaip tas, kuris yra tinkamas tik džinsų reklamavimui. Tai, jog jis tapo didelio ir daug nuveikusio istorijoje judėjimo pradžia ir įkvėpėjas, tam žmogui ir jo draugams jau nieko nereiškia. Vakarų civilizacija, pastatyta ant krikščionybės pamato, kurios privalumais džiaugiasi ir Kalinkinas, tapo nubraukta. Pjaunama šaka ant kurios sėdima – ne kitaip!
Jei Kalinkino ir jo pasekėjų seneliai ir tėvai yra krikščionys, kaip jis gali pažvelgti jiems į akis? Juk įkvėpti Jėzaus mokslo jie ir daugybė žmonių stengiasi gyventi pasiaukojamai, teisingai, mylėdami žmogų. Dėka krikščioniškų įsitikinimų jie neišmetė jo į srutų duobę, nepaliko konteineryje. Nuoseklu, jog išniekinus Jėzų ir jo idėjas, išniekinimo patirčiai yra pasmerkiamas ir pats žmogus.
Šiame poelgyje galima įžvelgti Judo argumentą: kaip Judas už pinigus išdavė Jėzų, taip siekdamas populiarumo ir naudos Kalinkinas palietė šventą asmenį, gal būt savo širdyje patyrė ir Judo jausmus, kai tikėjimą išmainė į naudą. Judo argumentai baigėsi sausa šaka, kilpa ir mirtimi, nes neteko giliausios prasmės, išplėšė iš savo širdies švenčiausius jausmus.
Biblija moko, jog kiekviena dvasia, kuri neigia Jėzų, nėra iš Dievo, bet iš velnio, todėl net nestebina tas Vilniaus žvaigždžių ir elito užsistojimas už Kalinkiną, tas erodiškas mėgavimasis vieša nuodėme, kuri piktina žmones, duoda blogą pavyzdį jaunimui. Jų juokeliai televizijų ekranuose primena vėmimą, kai išvemiami paskutiniai dvasios, sielos likučiai.
Šventraščio puslapiuose atrandame teiginį, jog kai kertinis akmuo, kuriuo yra Jėzus, yra atmetamas, tuomet jis tampa suklupimo akmeniu. Tokiu būdu išsipildė pranašystė ir Jeruzalės neliko nė akmens ant akmens, tapo taip išlyginta, jog galima buvo tą vietą arti ir akėti. Panašiai, Ukrainos neramumų ir gręsiančio Lietuvai respublikai pavojaus akivaizdoje piktžodžiavimas Dievui yra beprotybė. Kas liks iš Jėzų niekinančios Lietuvos?
Galbūt Kalinkinas laimėjo trumpoje distancijoje (pelnė tarp tokių kaip jis populiarumo ir papildomų sidabrinių), bet Dievas laimi ilgosiose distancijose, gyvenimas patikrina visas idėjas ir siekius, patikrins ir šį žmogų.
Daugiau apie šį reikalą:
http://www.delfi.lt/pramogos/zmones/teismas-nepasigailejo-r-kalinkinui-teks-placiai-praverti-pinigine.d?id=64669333
Odė televizoriui, daugelio sielų ganytojui
Televizorius yra mano ganytojas-
Jis pasotina mano sielą, kad daugiau nieko nenorėčiau.
Jis paguldo mane į minkštą sofą,
Veda mane tolyn nuo tikėjimo ir sužlugdo mano sielą.
Reklamos užsakovų dėka veda mane sekso ir smurto takais,
Todėl aš vaikštau mirties slėnio šešėliuose, džiaugdamasis blogiu,
Nes kraujas ir seksas paguodžia mane.
Niekas manęs nesutrukdys, nes jo valdymo pultelis yra visada su manimi,
Jis suteikia paguodos man, užpildo sielos tuštumą.
Jis patepa mano galvą humanizmo aliejumi.
Tinginystė ir neišmanymas lydės mano šeimą per visas gyvenimo dienas,
Kai graužia mane sąžinė, pamirštu ką padaręs,
Nes tu apakini mane,
Pripildai mano galvą politikos intrigomis.
Todėl per amžius neregėsiu Viešpaties namų,
Nes kas vakarą televizorius užtrenkia man duris,
Kad ten neįeičiau.
Pagal 23 psalmę
Motinos diena. Raudonkepuraitė, bet ne kardinolas
Artėjant Motinos dienai dėkosime, sveikinsime ir melsimės už motinas, močiutes, krikšto mamas. Jų ypatingą, esminę, centrinę vietą liudija praeities kartų išmintis, užkoduota pasakose.
Turbūt daug kas yra girdėjęs pasaką apie raudonkepuraitę, pasakojimą apie tris viena kitą mylinčias moteris: močiutę, motiną ir dukrą. Mamos paprašyta drąsi mergaitė ėjo per tamsų mišką lankyti sergančios močiutės, tačiau suktas, savanaudis ir nepasotinamas vilkas suėdė ir močiutę, ir mergaitę, ir jos lauknešėlį. Pasakose gėris dažniausiai laimi, taip ir šioje medžiotojas (be abejo, tai buvo vyras, tėvas ir žentas) išvaduoja savo moteris iš nelaimės.
Kaip tik viename draugų pasisėdėjime bandėme interpretuoti šią pasaką įvairių ideologijų ir mokslo sričių požiūriu. Buvo išties linksma, beliko vieną kitą įžvalgą užrašyti ir pasidalinti.
Kadangi ką tik minėjome Gegužės 1-ąją, kai Lietuvos gatvėmis kaip senais laikais nusidriekė raudonos eisenos, derėtų pradėti nuo komunistuojančiųjų. Jie įsivaizduoja esą proletariato atstovai, skubantys pasidalinti su vargstančiais ir atstumtaisiais (kaip rodo patirtis – tarpusavyje). Pasak jų, kelyje tykojantis vilkas – tai kapitalistai, kurie praryja šeimų ir visuomenių turtą, kuriems niekada neužtenka. Medžiotojas – tai ginkluota revoliucija, pašalinanti didžiausią klasinį priešą ir visų problemų priežastį – turtuolius. Drama tame, kad juos išnaikinus, ir medžiotojas, ir radonkepuraitė taip pat virsta vilkais, nes pavydas yra pagrindžiančioji kairiųjų aistra. Močiutei belieka tikėtis, kad kaubojus iš už Atlanto padės sutramdyti ją terorizuojančią vilkolakę-radonkepuraitę.
Karingosioms feministėms viskas šioje pasakoje patiktų, tik ne pabaiga. Trys savarankiškos, emancipuotos moterys gyvena išsiversdamos be vyrų. Vieniša mama siunčia savo gal surogatinę, gal donorinę, gal kolbinę (nes, panašu, jos norėtų turėti kuo mažiau reikalų su vyrais) dukrelę aplankyti sergančios ir vienišos gimdytojos. Mažai tikėtina, kad Kovo 8-osios proga, griaučiausiai pasirūpinti testamentu. Bet jas persekioja vilko pavidalą įgavęs vyras, kuris išnaudoja moterį, „suryja“ jos turtus, jėgas, nervus ir gyvenimą. Ir štai jų gelbėti turėtų skubėti feminizmo idealas – vyrams stuburus laužanti kovingoji amazonė.
Išprotėję dėl vaikų teisių galvoja, jog ši istorija yra apie vaiką ir jo teisių raidą. Išties, pasakoje galima atrasti daug „pažeidimų“. Juk iš vaiko negalima nieko reikalauti, privalu jį saugoti nuo fizinio krūvio, nuo miško ir vilko, senų ir pasiligojusių marazmatikų, nes tai kelia stresą. Vaikas turėtų miško pievelėje kalbėtis ne su vilkais ir senėmis, o su gėlėmis ir kiškučiais. Daugiau iš vaikų negalima tikėtis. Apie pasivaikščiojimus be suaugusių priežiūros ir dalyvavimą socialiniuose bei šeimos rūpesčiuose negalima net pagalvoti. Užsimaukšlinęs medžiotojo kepurę vaiko teisių apsaugos inspektorius turėtų pasirodyti ne pasakos pabaigoje, bet pradžioje, nes jis medžioja blogus tėvus. Tai tėvai, apskritai suaugusieji, yra vaikų tykojantys vilkai.
Ekonomistas šiame pasakojime įžvelgtų logikos trūkumą, girdi, atimame iš savo vaikų, kad duotume seniems, skolinamės ir eikvojame gaunamą kapitalą, einame į nežinomybę ir riziką, investuodami ne į tai, kas duos ateityje naudą, ir ateinančioms kartoms užkrauname savo švaistūniško gyvenimo padarinius. Ekonominė krizė ir infliacija yra viską suryjantis vilkas, prie to prisideda ir pensininkai. Šias problemas galėtų išspręsti vien laisvosios rinkos ekonomika, paskaninta Darvino idėjomis. Taigi, močiutę – į muilą, tiek iš jos ekonominės naudos.
Demografas pasikrapštytų galvą: kokia ateitis laukia vienišos motinos, turinčios vieną dukrą, ir dar reikės išlaikyti sergančią senelę? Sociologui atrodo, kad raudonkepuraitė – tai emigrantai, kurie neša pagalbą mirštančiai Europai. Vilkas – tai demografinė krizė, kuri ilgainiui suvalgys ir vietinius, ir atvykėlius. Anarchistai linkę įžvelgti šioje pasakoje valstybės tikrovę, kur nepasotinama biurokratija, valstybės iždas ir prievarta yra kaip vilko nasrai ir bedugnė gerklė, kuriai niekada neužtenka.
Užkliudyta buvo ir Bažnyčia, girdi, juk kai kurie dvasininkai nešioja raudonas kepuraites. Jie iš Bažnyčios neša sergančiai žmonijai Dievo Žodžio ir Sakramentų dovaną, bet kelyje jų tyko velnias ir jo tarnai, kurie ryja ir virškina žmoniją. Velnio nugalėtojas yra Jėzus, bet kartais kai kuriems tikintiesiems bei dvasininkams patinka eit su velniu obuoliauti. Išties, dvasininkui su raudona kepurėle geriau panašėti į pasakos raudonkepuraitę, negu į kai ką kitą.
Nesinori išsiplėst, tačiau jokia kita pasakos versija neperduoda pilnos idėjos, archaiškos, prigimtinės, normalios žmogaus gyvenimo vizijos. Trijų kartų moterys įgyvendina rūpestį žmogumi, puoselėja šeimos ir kartų ryšius. Dvi jaunos rūpinasi sena, tačiau ir sena rūpinasi jaunomis. Jauna motina siunčia savo dukrą ne vien maisto nunešti, bet į močiutės mokyklą gauti gyvenimiškos išminties, vertybių ir patirties. Kelyje pas močiutę, kelyje į išmintį ir tradiciją sulaiko kliūtis, atrodo, jog abi sužlugdys, tačiau visas tris apgina vyras.
Kiekviena jėga, kuri šią tikrovę griauna, ir yra tas blogį įkūnijantis vilkas: ir savitikslė moteris, ir išlaisvėjęs neatsakingas vyras, ir šeimą žlugdanti valstybė, ir akla ekonomika, ir godus komunizmas, ir t.t.
Ir pabaigai norisi pasakyti, kad tik gerai mergaitei, turinčiai tokią puikią mąmą ir tokią šaunią močiutę, tinka raudona kepurėlė, kad šviestų kelyje, kad būtų iš tolo pažįstama, kad būtų svarbi mūsų pasaulėžiūroje ir patirtyje – vos ne kaip kardinolas Bažnyčioje.
Religingieji išsaugos žmoniją
Britų politologas dr. Eric P. Kaufman teigia, jog religingi žmonės užtikrina demografinę viltį, jie susilaukia kur kas daugiau vaikų. Tuo tarpu sekuliarūs individai neturi moralinių jėgų mylėti ir aukotis dėl vaikų.
Politologo teigimu, sekuliarizmas kaip toks gali egzistuoti ir kilti tik krikščioniškos civilizacijos erdvėje, tačiau naikindamas krikščionybę, neturi ateities ir pats.
http://www.mercatornet.com/articles/view/shall_the_religious_inherit_the_earth
http://www.laisvavisuomene.lt/lvi-komentaro-dokumentai/ar-religingieji-paveldes-pasauli/
Gegužės 1-osios neokomunistinis teatras. Liaudies balsas
Paklaustas apie buvusiuosius nomenklatūrininkus Putinas atsakęs, jog pas juos nėra buvusių, visi yra esantys. Šie žodžiai tinka ir Lietuvos padėčiai nušviesti. Buvusieji esantieji išėjo į paradą. Tegul apie šį cirką kalbės delfi.lt komentatoriai…
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/ketvirtadieni-vilnius-paraudonavo.d?id=64677341
„Prakeikti komuniagos, sssr zombiai isejo i gatves, ant sios salies kaklo kabantis skandinimo akmuo. Kada pranyksit, praeities seseliai?
nesuprantu, kodel raudonieji nuejo nuo seimo link baltojo tilto….. galejo tiesiai i lukishkes eiti ir arciau ir artimiau ju dvasinei busenai
raudonieji milijonieriai.
Sveikiname visus buvusius, komunistus ir komunistes,
komjaunuolius ir komjaunuoles įlindusius į valdžia.
Gegužės 1-ios – Tarptautinės darbo dienos proga. Labai prašom nebekenkti Lietuvos Valstybei ir Piliečiams.
Lyg ir nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam bet pažvelgus į žygiuojančią raudonųjų jūrą supranti, kad nuo praeities nepabėgsi.
TOTALI PORNOGRAFIA – VIENOJE GRETOJE TAS KUR TRATINA LIETUVOS ŽMONES, JUOS APVAGINĖJA, TYČIOJASI IR TAS, KURIS TURĖTŲ JUOS GINTI..TOKS DEBILIZMAS GALIMAS TIK LIETUVOJE..
nuvede i ubagyna …………nuverte teiseta valdzia ir sukure bardaka tarp tautu zemes sumaise ilgai …………muskites tarp saves ir mes ziuresime uz idiotiskas idejas ,kuriu niekas neigyvendino ………………. komunizma turi baigti su teismu ,kaip niurnbergo procesa ……………. uz zmoniu zudynes ju nustumima 50 metu atgal …………..
tai kad is eityniu dalyviu matosi, kad dauguma sudaro vakaryksciai komunisteliai, tik persivadine i socdemus. nebe tie laikai, kad pavadinima pakeitei ir toliau durniu volioji.
Linkėjimai LT komunistams iš raudonosios aikštės. Šilčiausias Vladimiro Vladimirovičiaus apkabinimas! (ir švelnus pridusinimas) URA!!!! draugai!!!!
Lyg tai laikai pasikeitė, o gegužės 1-osios minėjimo stilius toks pats kaip ir tarybiniais laikais (iš pradžių pagalvojau, kad čia kalbama apie Rusiją).
Seniai Gedimino prospektas tiek šūdo vienoj krūvoj matęs…”.