Žolinių manifestas

Žolinių iškilmės savo prasme yra ir katalikiška, ir „gamtos“ šventė. Prisimename tikėjimo tiesą ir gražiausią tos tiesos išsipildymo pavyzdį – M.Marijos Dangun paėmimą su kūnu ir siela, skelbiant kiekvieno žmogaus pašaukimą į tobulą gyvenimą Dievo artumoje ir visišką išvadavimą iš nuodėmės ir blogio padarinių. Žemiška prasme, ši šventė yra padėkos už derlių, už žmogaus ir gamtos vaisingą bendradarbiavimą šventė. Abu šventės dėmenius  vienija ta pati prasmė ir tas pats Asmuo – Dievo rūpestinga globa, palaikanti ir gelbėjanti žmogų.

Tam tikra prasme, Žolinės yra ir ekologijos, darnaus ir vaisingo žmogaus sugyvenimo su Dievo kūrinija, šventė, primenanti, jog tik išlikdama Kūrėjo valioje ir jo nustatytoje tvarkoje žmonija gali sulaukti gamtos ir dvasinių vaisių, praturtinančių jo gyvenimą. Deja, taip seniai nebėra, ir žmogaus širdis bei gamta darosi vis labiau nualinta ir bergždžia. Ši šventė miesto žmogui tapo tolima ir nebesuprantama, kadangi vietoj gyvenimo gamtoje ir sodžiuje jis pasirinko gyvenimą betoniniame karste.

Dar bedievis Volteras yra pastebėjęs, jog labiausiai žmogų gadina mokslas ir menas, kitaip sakant, palinkusi į blogį žmogaus pažįstančioji ir kūrybingoji prigimtis tampa absurdų ir klaidų šaltiniu. Mokslas iš esmės sugadino žmogaus mąstymą ir moralę bei nuosekliai kenkia gamtos stebuklui, žmogaus laikiniesiems namams, vienintelei materialioje Visatoje esančiai gyvybės oazei.

Mokslo vardu imta kovoti su Kūrėju ir jo duotuoju krikščionių tikėjimu. Nuo pirmos klasės, per įvairią literatūrą, televizijos programas yra kalama idėja, jog daugialypis ir sudėtingas pasaulis atsirado ir laikosi savaime. Įvairiomis technologijomis susižavėjęs žmogus įstrigo savo paties susikurtame iliuzijų pasaulyje, užmiršdamas platesnį gyvenimo akiratį.

Mokslo atneštų ekologinių ir moralinių tragedijų sąrašas yra ilgas ir klaikus. Iš jo darosi aišku, jog gamtai ir žmogaus gyvenimui reikėtų, jog dabartinė mokslo forma nebeegzistuotų, kadangi mokslo pasiekimai negailestingai griauna žmogaus dvasią, natūraliąją tvarką, veda žmoniją į susinaikinimą. Keletą jų reikėtų paminėti.

  1. Visuotinis oro, grunto ir vandens užteršimas mokslo sukurtomis nuodingomis medžiagomis, radiacija; su tuo yra susijęs padidėjęs sergamumas vėžinėmis ligomis, genetiniai išsigimimai, gyvosios gamtos naikinimas, pavyzdžiui, masinis bičių žuvimas;
  2. Gruntinio vandens stygius šalyse, kurios eksploatuoja žemės gelmėse esančias iškasenas, dėl šios priežasties džiūva šuliniai, išsenka ežerai, upės;
  3. Planetos atmosferos šilimas dėl mokslo civilizacijos išmetamų dujų, grasinantis sausromis, ekstremaliais vėjais ir potvyniais;
  4. Genetiškai modifikuotų augalų ir gyvūnų plėtimas natūralių rūšių naikinimo sąskaita;
  5. Žmogaus natūralių įgūdžių ir prigimtinio gyvenimo būdo praradimas, atitrūkimas nuo natūralios aplinkos ir užsidarymas savo susikurtame pasaulyje;
  6. Milijoniniai abortai ir kontraceptinių medžiagų pasklidimas gamtoje.

Mūsų laikų tragedija yra tame, jog nieko natūralaus ir tikro nebeliko daugelyje gyvenimo sričių, nes viskas yra perdirbta, modifikuota, užteršta, naikinama. Tikros liko tik gausėjančios ligos ir ligonių būriai. Ir dabartinė medicina nėra orientuota į sveikatos puoselėjimą, bet į verslą, nes jai reikia ligonių, kurių gausiai parūpina mokslo pasiekimai.

Apie kažkuriame kieme verdamą vištą sužinodavo visi kaimynai, kadangi pakvipdavo plačiai, nes natūraliai išauginti gyvūnai turėjo ir kitą kvapą, ir kitą skonį. Dabartinėse fermose moksliškai išaugintą vištą verdant tenka ištisai griebti nesibaigiančias putas iš prasmirdusio viralo. Nors maisto parduotuvės pilnos visokių  prekių, sunku rasti ką pirkti, nes pasiskaičius etiketes su cheminių priedų aprašymais, belieka „plastmasinius“ produktus palikti lentynoje. Kaip galima pagaminti aukščiausios kokybės dešrelę iš vištų ar kiaulių odelių, laikant gyvūnus ekstremaliomis sąlygomis ir maitinant chemiškai bei genetiškai užterštomis, hormoninėmis priemonėmis?

Kokią išeitį galima pasiūlyti? Grįžti prie tikėjimo, į sodžius, arčiau gamtos, toliau nuo miesto chaoso, užterštumo ir bedieviško mokslo; naujai mokytis dvasinių ir natūralių įgūdžių, kurie žmogui buvo būdingi tūkstančius metų, kuriuos išgrynino benediktiniškos regulos vienuolynai. Reikia patiems auginti ir gaminti natūralų maistą, dėl kurio nekiltų abejonių, kuris nežalotų ir gamtos.

Mokslu tikinčius ir jį kaip stabą garbinančius bei fanatiškai praktikuojančius mokslininkus reikėtų išsiųsti likviduoti mokslo padarinių į Fukušimą, Černobilį, apgyvendinti dykumose ir šiukšlynuose, prie mirusių upių ir ežerų; įdarbinti onkologinių ir apsigimusių žmonių prieglaudose, maitinti plastmasinėmis atliekatekų bei panašių dešrelėmis, ir t.t.

Mokslas padarė žmonių sielas bei Žemę ligotą ir bevaisę. Jis gali pasiūlyti tik dirbtinių gėlių, kurios netinkamos Žolinių pašventinimui. Belieka melstis ir darbuotis, kad niekada nepritrūktų tikros gėlių puokštės, sveikų žemės vaisių, žmogaus harmonijos su Dievu ir jo kūrinija.