Pasirinks religiją suaugęs?

Karts nuo karto girdžiu tokį teiginį, jog tėvai atsisako perteikti vaikui religiją, neva jis pats turėtų ją pasirinkti kai suaugs. Dažniausiai taip teigia katalikišką sąmoningumą praradę, retai į pamaldas užsukantys asmenys. Šis teiginys turi loginių ir praktinių neatitikimų, kuriuos norisi pristatyti.

Pedagogikos tikslas yra suformuoti mąstantį, atsakingą ir savarankišką asmenį. Tačiau ilgą laiką vaikai ir paaugliai  tokiomis savybėmis nepasižymi, todėl dėl daugelio dalykų privalo apsispręsti tėvai ir kiti ugdytojai, apskritai suaugusieji. Jei vadovautumės taisykle, jog vaikas pats pasirinks, tuomet nereikėtų jo mokyti gimtosios kalbos – tegul pats pasirinks, kai suaugs, o iki to laiko reikėtų tylėti. Gal tegul pats pasirinks, ar eiti į tualetą, ar daryti į kelnes, ar naudoti šaukštą, ar valgyti kaip beždžionė? Tegul pats pasirinks elgesio būdą suaugęs, o iki tol nereikėtų jo drausminti ir reikalauti.

Čia manoma, jog vaikų ugdymas, pasaulėžiūros, vertybių bei praktinių sugebėjimų perdavimas pažeidžia vaikų laisvę. Bet taip vadinamas pedagoginis ir ugdymo spaudimas yra būtina sąlyga, kad vaikas galėtų lavinti savo intelektą, sugebėjimus ir elgesį. Antraip turėsime mažą laukinį, kuris užaugs į didelį laukinį.

Pedagogika primena ant bėgių pastatytą traukinį, judantį konkrečia kryptimi. Jei manytume, jog tai pažeidžia traukinio laisvę, tuomet derėtų traukinį nuimti nuo bėgių ir palikti pievoje ar miške. Tuomet jis turėtų teorinį visų pasaulio krypčių pasirinkimą, tačiau praktiškai nuo bėgių nukeltas traukinys niekur nepajudės.

Tarkime tėvai Ignas ir Ieva daro pedagoginį spaudimą, padeda ir sudaro sąlygas savo vaikui mokytis anglų, vokiečių, prancūzų, italų ar kiniečių kalbas. Vaikas neturi laisvės, jis dirba nurodyta kryptimi, nes už jį apsisprendė tėvai. Tarkime, jog tėvai Jonas ir Barbora nedaro jokio spaudimo, nesudaro sąlygų nei nepadeda savo vaikui mokytis kalbų, todėl jis turi laisvę nekalbėti ir prancūziškai, ir vokiškai, ir angliškai. Anų tėvų vaikas turi laisvę kalbėti visomis tomis kalbomis, kurių mokėsi. Galutinis rezultatas: vienas gali, o kitas – nieko negali.

Ne kartą teko bendrauti su 40-mečiais, 50-mečiais, kurie atsivertė į katalikų tikėjimą, ir kurie uždavinėjo panašaus pobūdžio klausimus: “kodėl man reikėjo tiek daug kentėti ir kitus kankinti, tiek klaidų padaryti, tiek nuostolių patirti, kol atradau tikėjimą? Kodėl man tėvai vaikystėje neperdavė tikėjimo ir neapsaugojo nuo bedieviško gyvenimo komplikacijų?”.

Dažniausiai taip yra, kad kas neturi tikėjimo, tas neturi ir intelektualinio, moralinio bei dvasinio stuburo. Deja, liberalizmo ir emancipacijos laikais bendražmogiškosios ir humanistinės vertybės yra šakėmis ant vandens užrašytos ir dažniausiai nereiškia nieko arba reiškia chaotiško šėliojimo laisvę.

O ką kalbėti apie visokio plauko sektas, kurios medžioja ideologiškai ir dvasiškai skurdžias sielas, duodamos dalines ar niekines tiesas bei už jas pareikalaudamos visko. Kur nėra stipraus katalikiško tikėjimo, ten klesti sektos.

Jėzus Kristus yra sakęs, jog tikėjimas yra stovėjimas ant uolos, o krikščionybės atmetimas – stovėjimas ant smėlio, jog Jo asmuo ir atneštos vertybės yra pamatinis akmuo, todėl visiems jį atmetusiems jis tampa suklupimo akmeniu. Neatsitiktinai po bedievybės vėliava keliavo visi žiauriausi paskutinių jų ir besitęsiančių laikų ideologai bei pasaulinės dramos: Leninas, Stalinas, Hitleris, abortmacheriai, eutanazijos budeliai, godūs kapitalistai ir t.t.

Koks nuoširdžiai mylintis savo vaikus krikščionis galėtų vaikus auginti be tokio pamato, ant kurio užaugo šventieji, didieji visuomenės veikėjai ir geradariai, ir visa Vakarų Civilizacija? Kokiu ignorantu ir beširdžiu reikia būti, kad savo vaikus pasmerktum beprasmiam, destruktyviam gyvenimui be jokių tikrų orientyrų?