Muitininko Skaidriaus-Murziaus istorija. 31-asis sekmdienis

Visų Šventųjų iškilmių išvakarių sekmadienį pasakojama evangelinė istorija, kaip nusidėjėlis sutiko Jėzų Kristų, atsivertė ir patyrė išganymo malonę. To nusidėjėlio vardas reiškia  tyrumą ir švarumą – Zachiejus. Lietuviškai pavadintume – Skaidrius. Iki atsivertimo jis nebuvo vertas to vardo ir, pasak to poeto,: „Aš – ne Skaidrius, aš – Murzius“…

Nedaug žinome apie tą Dievo malonės užantspauduotą žmogų. Buvo žemo ūgio. Paprastai tokie žmonės turi įvairių kompleksų, susiformavusių iš vaikystės laikų, kai tenka patirti aukštesnių ir stipresnių bendraamžių patyčias ir smurtą. Kiekvienas žmogus, ypač jaunas, turi bendruomenės, priklausymo, įvertinimo poreikį, tačiau mažaūgiams ar kitaip išsiskiriantiems iš kitų tenka patirti atmetimą. Mažam žmogui išsivysto sunkus, neurotiškas charakteris, stiprus savotiškai suvokiamo teisingumo siekimas,  norint kitus aplenkti ir net atkeršyti. Šį bruožą imta vadinti Napoleono kompleksu.

Skaitinyje minima, jog būdamas žydas Zachiejus dirbo Romos imperijos tarnautoju – muitininku, netgi muitininkų viršininku. Tai tikras parsidavėlis ir išgama, kuris troško pasirodyti, kažką reikšti ir atsikeršyti už patirtus pažeminimus.

Vienas kunigas savo atsiminimuose iliustravo, kaip Zachiejaus istorija pasikartojo naujesniais laikais. Dar būdamas jaunas klierikas tarpukario Lietuvos laikais vasaromis atostogaudavo savo gimtojoje parapijoje, kurios klebonas po sekmadienio Sumos siųsdavo jį į šventorių padalinti pinigėlių elgetoms. Buvo įprasta, kad duodant išmaldą, prašoma elgetos  pasimelsti nurodyta intencija. Klebonas buvo paliepęs klierikui sakyti: „Pasimelsk, kad ubagas netaptų ponu“… Keistai tai skambėjo, tačiau žodžių prasmė paaiškėjo, kai Lietuvą okupavo komunistinė Sovietų Sąjunga. Daugumas tų ubagų tapo naujos valdžios bendradarbiais, valdininkais, baudžiamųjų burių nariais, uoliai skundė ir padėjo sudarinėti tremiamųjų į Sibirą sąrašus. Tai buvo jų kerštas visuomenei ir likimui.

Jėzaus laikais muitininkai rinko ne tik mokesčius, tačiau atliko ir antstolių funkcijas. Nei tuomet, nei dabar žmonės nedegė dideliu troškimu mokėti mokesčius, išgalvodavo įvairių būdų juos aplenkti. Muitininkai apie visus ir viską žinojo, todėl turėjo prievolę už kiekvieną sau priskirtą žmogų asmeniškai sumokėti mokesčius nurodytu terminu, jei tas neišgalėdavo ar sukčiaudavo. Tačiau turėjo teisę vėliau išsireikalauti dvigubai ar net keturgubai daugiau, imantis netgi radikalių priemonių, kaip antai, parduoti į vergiją kurį nors šeimos narį ar net visą šeimą. Piktybiniams skolininkams grėsė ir mirtis.

Muitininko pajamos buvo pasakiškos, nes galėjo vogti, apgaudinėti, priskaičiuoti aukštas palūkanas. Būdamas muitininkų viršininku Zachiejus, ko gero, ėmė dovanas ir kyšius. Buvo labai turtingas žmogus, su pilnomis kišenėmis, tačiau su tuščia širdimi, nes nieko jis nemylėjo ir kitų buvo nemylimas, niekas su juo nesisveikino, nedraugavo, buvo visų nekenčiamas ir keikiamas.

Galima įsivaizduoti, kokios dvasinės būklės buvo Zachiejus. Jis buvo persisotinęs patyčių, smurto, turtų ir ištaigos, ligotos šlovės ir veidmainystės. Pasakojime girdime, jog jis susidomėjo Jėzumi, norėjo jį pamatyti, kadangi daug girdėjo apie jo daromus stebuklus, skelbiamas idėjas, ypač jog nesiekė turtų kaip visi žmonės, sąmoningai pasirinko neturtą.

Matome neįtikėtiną dalyką, jog tas, kuris taip kovojo už savo garbę, kuris bandė visiems įrodyti savo vertę, įsilipo į medį, būdamas suaugęs vyras ir dar aukštas pareigas užimantis, rizikavo savo reputacija. Tas, kuris buvo pajuokiamas dėl žemo ūgio, tapo dvigubos patyčios objektu, kai įsilipo į medį. Zachiejus nugalėjo savo kompleksus ir nekreipė dėmesio į vertinimus, kadangi taip norėjo pamatyti Išganytoją. Jėzus pastebėjo jį medyje ir perprato jo širdies troškimą, liepė išlipti ir ruoštis priimti jį į svečius. Zachiejaus džiaugsmui nebuvo ribų, nes išgirdo draugišką Viešpaties žodį ir sulaukė nuoširdaus gesto, kurio ilgėjosi per visą savo gyvenimą. Kaip rašoma pasakojime, liaudis žado neteko ir ėmė smerkti Jėzų, jog jis vaišinsis pas visų nekenčiamą nusidėjėlį, tautos išdaviką ir lupikautoją. Dabar blogas buvo ne tik Zachiejus, bet ir Jėzus, kadangi nepaisė tautos nuomonės ir sulaužė tabu.

Čia vėl man prisimena kito kunigo pasakojimas, kaip jį po Stalino mirties išleido iš lagerio Sibire. Lagerio karininkas jo paklausė, ar suprato per tuos ilgus sunkaus darbo ir gyvenimo metus, kodėl buvo įkalintas. Kunigas atsakęs, jog nesuprato kaltės ir priežasties. Tuomet kareivis atšovęs jam: „Todėl kalėjai, jog nenorėjai eiti kartu su liaudimi. Jei liaudis veržiasi į revoliuciją – tai ir tu privalėjai. Jei liaudis atmetė religiją, griovė bažnyčias, tai ir tu turėjai išsižadėti tikėjimo drauge su visa liaudimi“. Sekant ta logika išeitų, jog jei liaudis vagia, girtauja, paleistuvauja, tai ir kunigai turi taip elgtis. Iš tikrųjų, paklusdamas Kristui kunigas ėjo priešinga liaudžiai kryptimi. Komunistams tai reiškė, jog ėjo prieš liaudį, todėl buvo ištremtas į Sibirą. Nieko naujo, nes ir dabar yra kuriama kažkokia nauja visuomenė ir naujos vertybės, pagrįstos modernizmu, liberalizmu ir bedievybe, o pagrindiniu tokios iškrypusios visuomenės priešu paskelbta Katalikų Bažnyčią.

Betgi grįžkime prie muitininko Zachiejaus. Jis sutiko Jėzų nestandartiniu būdu – medyje, kadangi buvo liaudies atmestas, kadangi jam buvo tas pats, ką liaudis pasakys. Ir Jėzus nekreipia dėmesio į liaudies nuomonę, kai patraukė pas jį į svečius. Svarbiausia, jog pražuvęs žmogus sutiko savo Gelbėtoją, nugalėjęs savo traumas, kompleksus, visuomenės spaudimą ir jos primetamus standartus. Zachiejaus-Skaidriaus pavyzdys ypač svarbus ir savalaikis jaunimui bei visuomenės atstumtiesiems.