Gavėnios metu esame kviečiami labiau melstis, labiau pasninkauti ir labiau dalyti išmaldą. Tai dalykai, kurie švelnina žmogaus širdį, padaro atvirą Dievui ir kitam žmogui.

Tikrai tikintis ir Dievą mylintis žmogus nėra šykštus ir nekaupia beprasmio turto. Nors jis ir dirba uoliai, tačiau gautą pelną skiria geriems tikslams ir darbams, nes daromi geri darbai, duodama išmalda atlygina už nuodėmes ir padeda pasiekti Dangų. Visų šventųjų gyvenimo biografijos turi tą patį bruožą, jog jie rodė gailestingumą vargstantiems.

Kai kurie mano, jog dalindami išmaldą patys nuskurs, tačiau Biblijoje randame Tobijo pamokymą sūnui, jog nevalia nugręžti veido nuo neturtingojo, kad nuo tavęs nenusigręžtų Viešpaties veidas. Už gailestingumą ir dosnumą Dievas atlygina gausiai. Išmalda išgelbėja iš nuodėmės ir mirties, neleidžia sielai patekti į tamsą. (Tb 4, 7-12). Pagal galimybes reikia duoti išmaldą vargstantiems, nes mirties valandą geri darbai guos ir stiprins. Pats Jėzus yra sakęs, jog atiduos amžinąją karalystę tiems, kurie jį, trokštantį ir alkaną, pagirdė ir pamaitino (Mt 25, 34-35).

Dievas laimina dosnių ir gailestingų šeimų vaikus. Šv. Blanka savo sūnui kartodavo, jog visada būsime turtingi, jei mylėsime Dievą ir darysime gera kitiems.

Norint patikti Dievui ir atpirkti savo nuodėmes nevalia už daromus gerus darbus ieškoti padėkos ar atlyginimo, nes tuomet nebus jokio atlygio iš Dievo. Koks tuomet bus atlygis Danguje, jei atsiimame už gerus darbus jau žemėje? Todėl geriau daryti gerus darbus tiems, kurie negalės atsidėkoti ar atsilyginti, kad įgytume nuopelnų Danguje.