Girdėti ir kalbėti. XXIII eil. sekmadienis

Praeitą sekmadienį sužinojome, kad tiesa yra Jėzaus asmuo ir kad ne mes jos ieškome, bet tiesa mūsų. Šio sekmadienio evangelijos pasakojimas apie kurčnebylio išgydymą tai iliustruoja.

Evangelijos kurčnebylio žmogaus neįgalumas išreiškia visos nuo Dievo atsiskyrusios žmonijos padėtį: nei negirdi tiesos, nei nekalba tiesos. Tai apsimelavusio, susipainiojusio, pažinimo, dvasiniame skurde esančio žmogaus būklė. Žmogus Dievo atžvilgiu po nuopuolio yra toks – izoliavęsis, vienišas, užsisklendęs savyje savo skurdžių, vienašališkų minčių pasaulyje.

Nors fizinis kurtumas ir nebylumas nėra dažnas reiškinys (apie 10 asmenų iš 1000), tačiau pažinimo ir dvasine prasme – visuotinis. Kaip pastatyti tarp profesorių mažamečiai nesupranta jų kalbos, taip ir mes atrodome šventųjų ir angelų tarpe. Kaip atvykę į svetimą šalį nesuprantame vietinės kalbos, nors girdime, ir nieko negalime suprantamo pasakyti, taip tikėjimo malonės stokojantis girdėdamas šv.Raštą ir katalikišką mokymą jaučiasi esąs atsidūręs tarp marsiečių. Neretai tą žmogaus uždarumą savyje galima pastebėti ir pamokslo metu: kas savo mintyse skraido, kas miega, kas telefonu žaidžia, o kas maldaknygę skaito ar rožančių kalba.

Žmogus gali būti kurčias ne tik Dievui, bet ir kitiems. Labai daug ir įvairių yra žmogaus uždarumo, užsisklendimo savyje pavyzdžių. Dažnai sutinkamas reiškinys – tai vyrų uždarumas, kuomet už kieto vyruko kaukės ir puikybės slepiasi su savo jausmais ir mintimis, su ydomis nesusitvarkantis, kenčiantis ir besiblaškantis žmogus. Dideliu išpuikimu ir uždarumu pasižymi ir paaugliai, kurie niekinančiai žvelgia į savo tėvų ir suaugusiųjų pasaulį, manydami, jog jie nieko nesupranta, yra atsilikę ir panašiai. Kas yra ideologijos ir ypač pozityvistinis, darvinistinis mokslas? Tai užsisklendimas savo susikurtoje, nuskurdintoje pasaulio vizijoje.

Kaip skaitome, Jėzus pasivedėjo kurčnebylį atokiau nuo minios, įdėjo savo pirštus į jo ausis, paskui paseilėjęs savo pirštą pridėjo prie jo liežuvio, atsidūso ir ištarė: „‘efata‘ – atsiverk“. Šis gestas ir žodžiai buvo daugybę šimtmečių kartojami Krikšto liturgijoje: kunigas įdėdavo savo pirštus į ausis ir paseilėjęs pirštą paliesdavo krikštijamojo lūpas. Tik dėl dabartinio žmonių jautrumo higienai, taip nebedaroma, nors galima būtų paklausti, ar mūsų tikėjimas tapo pakeistas higienos ir estetikos normomis? Visgi padariniai pranoko žemiškus svarstymus: jis ėmė girdėti ir taisyklingai kalbėti, o Krikštas suteikia žmogui dvasinę Dievo vaiko žymę, tikėjimo malonę ir atveria vartus į išganymą. Sterilumas ir estetika to duoti negalėtų. Ir tai ne vienintelis kartas, kai Jėzus gydo nehigieniškai: vienam aklajam ant akių užtepė purvo, sumaišęs žemės dulkes su savo seilėmis, liepęs nusiplauti Siloamo vendeniu!.. Dievas veikia kaip nori.

Pasakojime apie kurčnebylį skaitome, kad Jėzus asmeniškai prieina prie žmogaus, vedasi jį nuošaliau, jį kalbina, atveria ausis girdėjimui ir supratimui, paskatina atsiliepti. Neatsitiktinai vienuoliai ir pamaldieji traukiasi nuo pasaulio triukšmo, kad galėtų tyloje išgirsti Dievą ir atsiliepti jam malda. Iš čia ir kyla maldos apibrėžimas: ne tik sakyti žodžius, bet dar labiau klausytis i suprasti Dievo žodį sąžinėje, šv.Rašte, katekizme, nes Dievo šlovinimas tiesa ir dvasia yra kur kas vertingesnis nei vien tik maldos žodžių kartojimas.

Jėzaus poelgyje matome ir pedagoginį pavyzdį, tinkamą ypač šeimoje ir mokykloje. Su sutuoktiniu ir vaikais reikia bendrauti labai asmeniškai, individualiai, žvelgiant į akis, stengiantis matyti ir jausti, ar ir kaip supranta. Auklėjimas visada yra labai asmeniškas dalykas. Beasmenis rėkimas iš virtuvės, per langą, kalbėjimas per telefoną ar rašteliais negali atstoti gyvo ir tiesioginio bendravimo. Kai kada nusikaltę vaikai bėga nuo tiesioginio kontakto, nes žino būsią perprasti. Tenka pastebėti, kad jei nežiūri, tai nenori girdėti ir suprasti, prisipažinti ar atsiverti.

Kiekvienas yra savaip uždaras, todėl tiek daug nesusikalbėjimo. Šv.Raštas moko, jog tikintis žmogus, t.y. dvasinis žmogus, gali apie visus ir viską spręsti, visus ir viską suprasti, o apie jį – niekas, nes jis turi Dievo duotąjį pažinimą ir tikrą atvirumą dalykų padėčiai įvertinti. Kai girdime Dievo žodį, kai turime tą patį tikėjimą, tuomet ir tą patį supratimą, tuomet galime ir susikalbėti. Tikėjimas atlieka svarbų vienijantį vaidmenį, todėl neatsitiktinai katalikybė aprėpia tiek daug tautų ir skirtingų žmonių. Tikėjimas padaro, kad šeimoje ir parapijoje randasi tikra protų, širdžių, veikimo ir būdų vienybė.

Jėzaus nuolat mūsų sąžinėse, per įvykius, per savo mokinius, per Bažnyčią, per kunigus taria „‘efata‘ – atsiverk“, nebūk užsispyręs, užsidaręs savyje, izoliavęsis, vienašališkas. Panaudok Dievo duotą girdėjimo dovaną ne tik vakaro žinioms ar kaimynės pletkams, o kalbėjimo dovaną koliojimuisi ar gandų nešiojimui, ne tik pasaulietiniams, profesiniams tikslams, tačiau ir Dievo šlovei. Kai kasdienėje maldoje ir sekmadienio Mišiose klausausi Dievo žodžio ir tari maldos žodžius Kūrėjui, kai skelbi Evangeliją ir liudiji Viešpaties darbus.

Vienas komentaras apie “Girdėti ir kalbėti. XXIII eil. sekmadienis

  1. Laba diena,

    Noreciau suzinoti jusu poziuri i musu katekizmo neatitikima su Biblija. Ka pasakyti vaikui, kai jis klausia…o kur dingo is 10 Dievo isakymu(pagal Biblija)2 isakymas, kuris nusako , kad nebus meldziamasi nei vienam droziniui, paveikslui?
    Ir kodel pakeista Sv. poilsio diena.

    Pagarbiai

    Laima

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *