Kalėdų vigilijos liturgijoje skaitoma Jėzaus kilmės knyga. Paprastai žmonės į jas ateina sočiai pavalgę, apsnūdę, be to, ir vakaro nuovargis, o čia toks nuobodus skaitinys apie tai, kas iš ko gimė. Tenka išklausyti kelias dešimtis sunkiai tariamų vardų iš 42 kartų. Norėtųsi kažko linksmesnio tokiai progai, pavyzdžiui, kokios nors linksmos istorijos apie, kaip juokauta sovietiniais laikais, seną pederastą – senelį šaltį…

Išvardintos 42 kartos tėra paskutinis istorijos tarpsnis prieš ateinant Išganytojui. O juk buvo žmonija prieš Nojų ir po tvano. Iš tikrųjų, viskas turi gilią prasmę, čia nėra nei vienos nereikalingos detalės. Mato evangelijos ištrauka skaitoma Kalėdų naktį neatsitiktinai, nes norima parodyti žmoniją tarp dviejų gimimų: Kaino ir Jėzaus.

Adomas pavadino savo moterį Ieva, t.y. visų gyvųjų motina, tačiau tas gyvybės šaltinis tapo sudrumstas. Šią mintį perteikia giminių ir visuomeninių santvarkų vardijimas: prie patriarchų ir teisėjų žmogus buvo nuodėmingas, karalių valdymo metu nieko geresnio nesulaukta, dvasininkijos ir partijų valdymo laikotarpiu taip pat išliko tos pačios problemos, maža to, dvasininkijos valdymo metu atėjęs Mesijas buvo persekiojamas ir nužudytas.

Adomas ir Ieva buvo sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą tiesiogiai paties Dievo, tačiau dar iki galo neapibrėžti. Dar neturėjo nei amžinybės, nei mirties, tik laisvą valią ir pareigą saugotis blogio ir gėrio pažinimo medžio, t.y. nuodėmės. Deja, jie nepaklausė.

Pirmas pagimdytas žmogus, kuris atsirado po pirmųjų tėvų nuopuolio, buvo Kainas. Ieva labai džiaugėsi, jog Viešpats jai davė sūnų. Ji džiaugėsi todėl, jog išvarant iš Rojaus žmones, Dievas pažadėjo jai palikuonį, kuris sutrins gyvatei galvą. Ji manė, kad viskas greitai ir paprastai išsisprendė pagimdžius berniuką, kad ji netrukus grįš į Rojų.

Bet jos džiaugsmas buvo per greitas, nes žmonijai teko išgerti visą nuodėmės pasekmių taurę. Pirmasis gimęs žmogus nemylėjo Dievo, vėliau tapo pirmuoju žmogžudžiu ir brolžudžiu, atėmęs savo dievobaimingam broliui Abeliui gyvybę.

Kaip nuodėmingas Adomas gimdė vaikus pagal savo subjaurotą paveikslą, taip atėjęs Kristus, naujasis Adomas, ėmėsi žmogaus atnaujinimo pagal savo paveikslą ir panašumą. Marija džiaugėsi pagimdžiusi naują žmogų, kuris pradėjo ne brolžudžių, bet save aukojančių Dievui ir artimui erą. Jėzus ir yra tas žadėtasis moters palikuonis, kuris atėjo sutrinti gyvatei galvą, tačiau turėjo būti jos įkirstas į kulnį, t.y. kentėti ir mirti, ir tą mirties geluonį panaikinti.

Kalėdų išvakarėse prisimename pirmuosius tėvus, Adomą ir Ievą, pirmąjį gimusį iš nuodėmingos moters taip pat nusidėjėlį, kuris nebuvo išgelbėjimo priežastimi ir viltimi. Prisimename ir tą Moterį, kuri atpirko Ievos kaltę ir, būdama be nuodėmės, davė pasauliui pirmą naują žmogų, kuris atnešė išgelbėjimą. Ieva tik klykavo, bet paskui turėjo verkti, o džiaugėsi tik Marija, nors ir drauge kentėjo su savo Sūnumi.