Jau beveik įpusėjusios Gavėnios sekmadienio evangelijos skaitiniuose pasakojama apie Jėzaus pokalbį su moterimi prie Jokūbo šulinio. Moters būta neeilinės – sektantės (priklausė samariečių atskalai) ir keliaujančios per vyrų lovas (gyveno susidėjusi jau su penktuoju vyru). Diagnozė aiški: jai buvo negerai ir su protu, ir su širdimi… Kiek tame buvo jos laisvo apsisprendimo, o kiek aplinkybių prievartos, sunku pasakyti.
Ši Ievos dukra sutinka prarastąjį Dievą prie šaltinio. Jos motina Ieva kadaise stovėjo prie gyvybės medžio, prie to amžinojo šaltinio, iš kurio sėmė sau apstybę, ir kurį prarado. Velnias gundė ją tapti kaip Dievas, konkuruoti su Dievu, pažinti blogį, t.y. demonų pasaulį. Priimtas svaiginantis pasiūlymas baigėsi skaudžiu kritimu į patį egzistencijos dugną: į klaidingus dvasingumus ir vyrui pažeminant ją iki gyvulio. Prie to šulinio Jėzus pradėjo vesti moterį į išvadavimą.
Nesunku įsitikinti, kuo buvo laikoma moteris Jėzaus laikais, nes jos būklė beveik niekuo Rytuose nepasikeitė. Jėzaus pradėtoji krikščionybė ilgai restauravo moters orumą, ne iš karto buvo pripažintas jos genijus, kilnumas, teisės ir pašaukimas. Dar Tridento visuotinio susirinkimo metu vyko karšti ginčai, ar moteris turi sielą. Vos dviejų vyskupų balsų persvara buvo nuspręsta, jog taip, jog ji taip pat yra Dievo paveikslas ir panašumas, su vyru sudarydama to atvaizdo diptiką. Todėl šiandien Vakarų ir Rytų pasaulius, krikščionybę ir pagonybę skirianti riba didžiąja dalimi tapatinasi su moters samprata, padėtimi ir traktavimu.
Kadaise bendraudama ir užvaldyta piktosios dvasios, tapdama demonų ir nuopuolio nešėja, ji sužlugdė ir vyrą, ir per jį visą žmoniją bei kūriniją. Jėzus prie šulinio prakalbina puolusią moterį ir siūlo jai gyvojo vandens, trykštančio į amžinybę, t.y. Šventąją Dvasią ir jos nešamą tikėjimą. Ievos dukros išgirsta evangeliją, kurios priėmimas arba nepriėmimas formuoja moters sampratą ir jos ateitį.
Akys krypsta į tą labiausiai palaimintą iš visų moterų – į švč.M.Mariją, kuri vertai vadinama Šventosios Dvasios sužadėtine, sutrynusi piktojo galvą. Jos asmenyje moteris tapo svarbiausias Dievo Karalystės žmogus, tarsi tos tikrovės pradžia ir centras, prie kurios jungiasi visi kiti išgelbėtieji. Ji ištaisė Ievos klaidą ir puikybę sakydama: „Štai aš Viešpaties tarnaitė”. Ne demonų tarnaitė, ne sektantė ir paleistuvė, bet atradusi savo orumą Dievuje.