Šio sekmadienio evangelijos skaitiniu perteikiami Jėzaus devyni palaiminimai. Rašoma, jog juos jis paskelbė nuo kalno tarsi naujasis Mozė, atsisėdęs kaip karalius, mokytojas ir viešpats. Jėzus juos paskelbė atvėręs lūpas, mokydamas ir tardamas.
Lietuviškame vertime kažkodėl suredukuotas tas „atvėręs lūpas, mokydamas ir tardamas“. Nors tai atrodo kaip “sviestuotas sviestas”, tačiau tikrai nėra tuščiai išvardintas, kadangi Jėzus atliko tuos tris veiksmus, norėdamas parodyti, jog jis moko ne tik kalbėdamas, bet ir nekalbėdamas. Atverdamas lūpas jis pūs vėliau į apaštalus Šventąją Dvasią. Bet ir kiekvieną kartą atverdamas lūpas, mokydamas ir kalbėdamas Jėzus siuntė Dvasią į visus, kurie jo klausėsi.
Įlipimas į kalną yra nuoroda į tai, kas atsitiko Mozės laikais. Sinajaus kalne Mozė bendravo su Dievu, iš ten atnešė pirmąjį Dievo teisyną – jo dešimt įsakymų. Ne kartą girdėjau teigiant, jog tos taisyklės – nieko nuostabaus, savaime suprantami dalykai. Mozės laikais tai nebuvo savaime suprantama, kadangi jų nežinojimas ir nesilaikymas buvo norma. Žengdamas į kalną ir atnešdamas dekalogą Mozė pakilo mastymu ir gyvenimu aukščiau pagonybės tamsos ir primityvumo, į aukštesnį elgesio standartą pakeldamas žmoniją. Dekalogas pataisė sugedusią žmogaus sąžinę, teisingumo suvokimą, nes žmonija buvo tokiame nuopuolyje, jog ir elementarybės nebuvo užlaikomos. Tai pastebėti galima ir šiomis dienomis, kai pamaži ima įsigalėti ir nekalto žmogaus žudymas, ir vagystės, ir paleistuvavimas ir t.t.
Pakildamas į kalną ir paskelbdamas devynis palaiminimus Jėzus pakelia savo mokinius į naują lygmenį, į dar aukštesnį standartą. Nuo to karto Mozės dekalogas yra minimumas, kurio krikščioniui nebepakankama, nes jam nurodyta nauja norma ir maksimumas, kuris daro žmogų Dievo karalystės dalyviu ir paveldėtoju.
Kaip skaitome tą naują teisyną? Pridėjus meilės įstatymą prie šių, gaunasi naujasis dekalogas, kuriuo vadovaujasi Kristaus mokiniai.
1. Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
2. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
3. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
4. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.
5. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
6. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
7. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
8. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.
9. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus.
Graikiškame tekste vartojamas žodis „makarioi“ į lietuvių kalbą išverstas kaip „palaiminti“. Būtent „makarios“ senojoje graikų kalboje vartotas kalbant tik apie Dievą, todėl tai yra naujiena, jog dieviški yra tie, kurie laikosi Jėzaus palaiminimų. „Makaria“ vadinama M.Marija, kurią palaiminta vadins visos kartos.
Palaiminimai liudija pagridindinę vertybę, kuri veda žmogų į išganymą – tikėjimą. Taip reikia viską ir interpretuoti. Palaiminti vargdienio dvasios yra tie, kurie nėra pasisotinę savimi ir turtais, nes jiems reikia Dievo ir kitų žmonių. Palaiminti liūdintys yra tie, kurie tikėjimo dvasioje priima tiesą apie pasaulio ir asmeninį nuopuolį, kurie liūdi dėl blogio, nuodėmės ir melo ilgėdamiesi išganymo. Palaiminti persekiojami dėl teisingumo ir dėl tikėjimo Jėzumi, nes jie yra išganymo kelyje, iš kurio velnias ir jo tarnai nori išstumti.
Palaiminti gailestingieji, taikdariai, tyraširdžiai – tai tie, kurie suprato Jėzaus mokymo prasmę, išliko kartu su juo toje pačioje pusėje, nepasidavę abejingumui, neapykantai ir egoizmui. Šiomis vertybėmis jie yra nepalyginamai aukščiau pasaulio tikrovės, kurioje siaučia konfliktai ir aistros.
Nors palaiminimai liudija išbandymus ir kančias Jėzaus mokiniams, tačiau pasibaigia Jėzaus raginimu džiūgauti. Tai tylus džiaugsmas kančioje ir išbandymuose, jog išvėrusiam tikėjime laukia atlygis Danguje.
Dievo įsakymų, Kristaus palaiminimų dėka krikščionybė yra aukštesnio ir tobulesnio mąstymo bei gyvenimo būdo pasireiškimas, nes perteikia Dievo ir šventųjų egzistenciją meilėje ir tiesoje. Tai visiškai kitokia tikrovė, neturinti nieko bendro su velnio įvesta nuopolio egzistencija, kurioje garbinama jėga, savivalė ir egoizmas. Dėl šios priežasties krikščionys turi jausti pasididžiavimą, jog priklauso aukštesnei civilizacijai, ištrūkę iš džiunglių įstatymo tikrovės.
Tačiau tai nėra savaime suprantami dalykai, nes nykstant tikėjimui ir krikščionių gretoms, sunyks ir jų kurtoji visuomenė bei tvarka. Normaliai visuomenei palaikyti reikia krikščionių, reikia tų, kurie laikosi Dievo ir Kristaus įsakymų. Antraip vis didesnė velniava darysis…