Dienos archyvas: 2018-01-19

Neįkirto kardinolui gyvam, kerta mirusiam. kun. A.Bulotos atsakymas

politika

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) praėjusią savaitę paskelbė asmenų, bendradarbiavusių su KGB, sąrašą. Tarp jų buvo patalpinta ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus pavardė. Dvasininkas, kuris keturis dešimtmečius buvo sovietinių struktūrų persekiotas, tapo įvardintas tų struktūrų bendradarbiu.

Su tiesa Lietuvoje yra didelė problema: didvyriai ir aukos yra žeminami, o niekšai ir budeliai nutylimi ar net aukštinami. Už laisvės vertybę kovoję skursta atstumti, o Lietuvos laisvės nevertiems asmenims atsivėrė nežabotas turtų, garbės, valdžios perspektyvos. Slėpdami savo nusikaltimus, kai kurie net savindavosi mirusiųjų pavardes, mirusiųjų nuopelnus, karinius laipsnius arba keisdavo savo pavardes.

Jie toliau pučia miglą žmonėms per apvaldytą žiniasklaidą, ant reklaminių rinkiminių bukletų, kalendorėlių, lankstinukų skelbdami įmantrius šūkius, kad išmokys Lietuvą gyventi iš palūkanų. Jų advokatai tyčiojosi iš apvogtųjų, tyčiojosi iš manęs, kad tarpininkauju ginant alkanus pensininkus.

Valstybei ir piliečiams nusikaltę bankininkai buvo ekskomunisto prezidento A. M. Brazausko pristatomi Vatikane Šv. Tėvui kaip taurūs valstybės asmenys (vėliau nuteisti kalėjimu). Chaosas vyko ir vyksta nuo kgebistinio tvaiko neišvėdintoje Lietuvoje, kai po įslaptintus archyvus galėjo ir manau šiandieną gali landžioti jų žmonės, tepti kitus tuo, kuo patys gyvenime susitepę ir slėptis po įslaptintais dokumentais.

Nauji Lietuvos valdytojai, kurie uzurpavo patriotų nuopelnus, krečia šposus, jog okupacijos metais ir jie šventė Šv. Kalėdas dauždami margučius, jog per Šv. Velykas puošė eglę. Pagauti savo melo painiavose ir politinio korektiškumo vardant dabar tokie dažo kiaušinius gamtos atbudimo vardant ir švenčia kalėdinę išpardavimų akcijų šventę, dvasiai atgaivinti siūlydami ant kiekvieno kampo “taurųjį” gėrimą – alkoholį. Prezidentė Grybauskaitė arkivyskupui S. Tamkevičiui padejavusi, kad jei uždrausime alkoholio reklamą, nebus iš ko mokėti kunigams pensijų. Pastarasis įsiteikdamas konjunktūrai veino minėjimo metu vietoj Vyčio į atlapą įsisegė masonišką žibuoklę.

Nuo Sausio 13-osios laikų sunkiai slinko ir slenka (2 žingsniai atgal ir 1 žingsnis pirmyn) gėris Lietuvoje, kai slaugos ligoninėje mirštantis ligonis atsisako gerti jam paduoto vandens, nes parai jis turi tik vienas sauskelnes. To gėrio ir tiesos pasigedome dabar, kai tarsi šūvis Šv. Petro aikštėje Romoje į popiežių Joną Paulių II, pasigirdo kgebistinis melo šūvis į mirusio kardinolo V. Sladkevičiaus gerą vardą ir autoritetą. Apsispręskite patys, ar galima tuo pačiu asmeniui teikti Santarvės premiją ir drauge taikytis į jo atminimą KGB vėzdu?

Lietuvos asmenybės – kardinolas V. Sladkevičius, kiti vyskupai ir kunigai, neparsidavę KGB tarnybai, šiandieną susitepusių politikų ir jų tarniukų yra draskomi kaip Kristaus tunika, manant, kad apšmeižus juos, bus galima šmeižto skiaute užlopyti savo kiauras sąžines.

Dalykai pasaulyje kito ir kinta, atsiranda ir išnyksta. Išnyksta politinės partijos, tik vienintelė Kristaus „partija“ su šūkiu “Tiesa padarys jus laisvais” išliko per daugiau nei 2000 metų. Gyvenimo orientacija turi būti pažymėta amžinomis moralinėmis tiesomis, kurios per tūkstančius metų padėjo žmogui ir dabar padeda bet kurioje politinėje erdvėje būti laisvu. Nuo laisvo žmogaus atkrinta visi prisiplakėliai, nors tokios tiesos skelbimas kartais primena bėgimą per užšalusį arimą, saugantis kad nesukluptum, kad nepamestum, kad nuneštum Kristaus Tiesą tiems, kur jos labiausiai reikia.

Kiek daug atvejų, kai nei disidentų, nei mano straipsnių nebuvo leidžiama spausdinti net katalikiškoje spaudoje, buvo uždrausta. Disidentai priversti tęsti disidentavimą ir prisidengti slapyvardžiais. Štai jums iškovota dvasinio atgimimo ir žodžio laisvė. Kadaise bažnyčia atstovėjo prieš marksistines, ateistines katedras, prieš bažnyčią nukreiptą žiniasklaidą, šiandieną katalikiška žiniasklaida bijo spausdinti disidentų pasisakymų. Dėl tos priežasties monsinjoras A. Svarinskas kreipėsi į rusiškąją Lietuvos žiniasklaidą su rusišku straipsnio pavadinimu “Kiek galima mušti Lietuvą?”. Kelioms valandoms prieš jo mirtį paklausiau, kas dabar kalbės tiesą Lietuvoje? Jis atsakė: – „Jūs kalbėkite“.

Skaudžios okupacijos Lietuvai metu, Šv. Kalėdų išvakarėse, užtekant Betliejaus žvaigždei, Lietuvoje, Birštone buvo padovanotas katalikų bažnyčiai vyskupas – V. Sladkevičius. Be iškilmių, tik artimų draugų aplinkoje ir Šv. Dvasiai stiprinant šis jaunas vyskupas suprato, į kokias sunkias pareigas jis skiriamas. Kai prisistatė Vilniuje religinių reikalų įgaliotiniui pateikdamas įrodančius vyskupo dokumentus, tasai pasveikinęs jauną vyskupą žodžiais: “Mes tokius prochvostus kaip tu sutvarkysime.” Praėjus daugybei metų ataidi panašūs žodžiai ne iš priešų, bet tų, kurie skelbiasi tiesos ir patriotizmo atstovai. Jie užsiima garbingo žmogaus žeminimu.

Kaip buvęs kardinolo kancleris ir sekretorius žinau, kaip KGB siekė “suvarkyti” vyskupą tremtimis, sekimu, kratomis, naudojo jo gyvenamose patalpose radioaktyvias medžiagas, siekė šmeižtais ir intrigomis palaužti jį. Vatikanas įvertino jo ištikimybę, kančias ir tarnystę pakeliant iki kardinolo. Bet ir tai nepadėjo, nes kegebistiniai asmenys skundė ir šmeižė kardinolą Vatikanui ir nepriklausomybės laikais. Lankantis Vatikane šv.Tėvas mano akivaizdoje drąsino kardinolą sakydamas, kad kaip tik dabar atgimusiai Lietuvai jis yra labiausiai reikalingas, todėl pratęsė jo vadovavimą Lietuvos katalikų bažnyčiai. Man Šv. Tėvas spausdamas ranką paliepė globoti ir saugoti kardinolą. Tada nesupratau, nuo ko reikės saugoti ir ginti.

Dar ir dabar, po kardinolo mirties tenka ginti ir saugoti jo gerą vardą. Gražus marmuro antkapis Kauno arkikatedroje, kurio kardinolas pats nesirinko, bet nusprendus laidotuvių komisijai, primena, kad čia palaidota to meto Lietuvos sąžinė ir tiesos šauklys. Jo vardo parkas tėviškėje taip pat primena jo gyvenimo nuopelnus ir atminimą.

Ir miręs kardinolas turi atsakymus. Ne tik Vytautui Landsbergiui, kuris atsisveikinimo žodyje pripažino kardinolo paramą Sąjūdžiui įžvalgomis ir patarimais, jog sunkiais Lietuvai momentais su įvairiais klausimais atvykdavo pas Jo Eminenciją pasitarti, ir kad jis jau turėdavo atsakymus.

Patariant kardinolo draugams disidentams, kad reikia vis dėlto susipažinti su tikraisiais, paskui išvežtais iš Lietuvos, KGB archyvais ir kai kurių asmenų bylomis, tapo aišku, kad ne viskas tada vyko pagal Lietuvos valią. Baimintasi ypatingai prieš Šv. Tėvo Jono Pauliaus II atvykimą, kad nepasigirstų naujų šūvių į Šv. Tėvą kaip kad Romos aikštėje. Kai kurie dalykai, kviečiant Šv. Tėvą aplankyti Lietuvą, politikų nebuvo derinami su kardinolu. Pamatęs dominančių asmenų bylas , kardinolas pasakė, kad Lietuvoje toliau veikia asmenys, kurie gerai vykdo Kremliaus užduotis ir valstybėje, ir bažnyčioje, todėl KGB per juos sėkmingai toliau valdo Lietuvą. Tai kardinolo pasakyti žodžiai susipažinus su KGB bylomis. Tada manęs kardinolas paprašė, kad esant reikalui tai pasakyčiau Lietuvai. Manau, kad toks laikas atėjo, ypač kai pradėtas šmeižti per žiniasklaidą miręs kardinolas.

Bažnyčiai vadovauti, pasak KGB dokumentų, buvo numatytas lageryje užverbuotas dvasininkas. Gal tai klastotė ir gal tas asmuo apie tai nežinojo, bet mano nuomone, kol neatveriami liustracijai rimtesni KGB archyvai, tol tokios provokacijos tęsis.

Kardinolas matė savo bylą, kurią buvo jam užvedusi KGB. Iš jos jis pasiliko tėvelio nuotrauką, nes visos kardinolo šeimos nuotraukos per kratą buvo atimtos. Nuotrauka nedidelio formato, padaryta tėveliui stovint prie pastato. Paskui jo ir kitos bylos buvo skubiai vėl išvežtos į Rusiją.

Šv. Tėvo vizito metu Lietuvoje kardinolas perdavė jam informaciją apie su KGB susijusius dvasininkus. Turiu vilties, jog tas raportas yra Vatikano archyvuose, jei netapo išvogtas. Taip kardinolas bandė sutrukdyti tęsti KGB valdymą Lietuvos bažnyčioje, nes tokie šios akcijos požymiai pasirodė Vatikane slopinant ar iškreipiant informaciją bei Lietuvos KGB 5 skyriaus pastangomis pašalinus Vatikano lietuviškų radio laidų vedėją monsinjorą V. Kazlauską. Aš turėjau vykti pagal Vatikano iškvietimą dirbti į jo vietą į Vatikano radiją, bet suradus šios provokacijos dokumentus, vykdyti KGB valią atsisakiau.

Apibendrinant noriu pasakyti, kad atgavus nepriklausomybę šitame laisvės džiaugsmo ir euforijos blūde mes pražiūrėjome, kas yra Kristus, ir kas yra Judas. Kardinolui iki mirties sąžiningai tarnaujančiam bažnyčiai ir tėvynei vėl buvo smogta provokacija net po mirties, apkaltinus jį KGB agentu, byloje nesant nė vieno agentūrinio dokumento.

kun.  atsargos majoras Alfonsas Bulotas

Ekumenizmo mėsmalė

tikejimas

Bendras daugumos buvusių protestantų, atsivertusių į katalikų tikėjimą, bruožas yra tas, jog jie tai padarė labai sąmoningai, susipažinę su Bažnyčios, erezijų, skilimų istorija, studijavę įvairius oficialius, teologinius bei filosofinius  veikalus, šventųjų biografijas ir jų mokymą. Jie pasirenka katalikybę kaip savo dvasinį, intelektualinį pagrindą, pripažindami  katalikų tikėjimo pilnumą ir tikrumą. Maža to, jie teigia, jog šalia šio lobyno protestantizmas atrodo kaip „purvinas neužauga smėlio dėžėje šalia Vatikano bibliotekos”.

Deja, iš uoliųjų konvertitų tenka išgirsti nusivylimo žodžių, kadangi jų pažintoji Katalikų Bažnyčia vienokia buvo kadaise ir kitokia yra dabar. Svarbus klausimas, kas liko iš Katalikų Bažnyčios dabar, nes jos tapatybė yra smarkiai susvyravusi ir paveldas gerokai išbarstytas. Menkos meninės vertės ir lėkšto turinio giesmelės, rankų kilnojimas ir emocinis nestabilumas yra tik smulkmenos, palyginus su idėjomis, kurios įslinko į Bažnyčios mąstymą moralės ir dogmatikos srityje. Kad ir tai, jog pradedant popiežiumi ir baigiant kunigais, nebetikima Katalikų Bažnyčios išskirtinumu ir nepakeičiamumu. Kad ir tai, jog niveliuojant tautas ir kultūras, tarsi buvo duotas užsakymas sumalti religijas ekumenizmo mėsmale.

Vargšai konvertitai yra kritikuojami teologijos profesorių, kunigų ir vyskupų, kad paliko savo denominacijas, kad neva pats popiežius uždraudė prozelitizmą, kad negalima atvertinėti kitų ir atsiversti pačiam, bet reikia likti prie savo ir jaustis laimingu. Skelbiant  „visų teisumo” idėją prie pastatyto paminklo Liuteriui gražiai rikiuojasi purpuratai, sukeldami pasipiktinimą ir sąmyšį eksprotestantų ir sąmoningų katalikų gretose. Visiems rikiuojantis į vieną eilę, kyla klausimas, ar nebuvo išduota pilnutinė Kristaus tiesa.

Nesigilinant į daugelį problemų, verta būtų atkreipti dėmesį į pop. Benedikto XVI ir pačių konvertitų duodamą pavojaus ženklą – tai katalikų tikėjimo ir dvasingumo suprotestantinimą. Buvę protestantai šiuos bruožus pažįsta iš tolo, juos liūdina nekritiškas tų svetimų elementų priėmimas. Jie manė pabėgę iš savo entuziastingų bendruomenių, tačiau vėl pataikę pas jas pas katalikus.

Vienas iš pavyzdžių galėtų būti taip vadinami Alfa kursai. Kadinolas Reymond Burke yra įvardijęs, jog Alfa kursai kelia grėsmę katalikų tikėjimui. Suponuojama, jog neva yra kažkoks pirminis krikščioniškasis mokymas, pradmenys, kurie buvo pradžioje ir tinka visiems. Šiuo atveju katalikų tiesos būtų tik „beta“, t.y. kas seka paskui, kas yra vėliau. Taigi, šaržuojant galima teigti, kad pradžioje (alfa) buvo žodis ir tas žodis buvo pas protestantus…

Girdėjau vieno Veikliųjų vyrų bendruomenės lyderio teiginį, jog krikščioniškasis tikėjimas yra paprastas ir remiasi Kristumi, nes toks gyvavo iki IV amžiaus, o katalikybė su savo kultūra, tradicijomis ir mentalitetu tėra kažkas išoriško, tarsi paltas, kuris pakabinamas ateinant į, kaip pretenduojama, pirminės krikščionybės savybe išsiskiriančias vyrų bendruomenes. Neva toji pirminė (iš esmės protestantiškoji ir nuskurdinta) krikščionybė yra kur kas daugiau ir svarbiau nei Bažnyčia, todėl Bažnyčios ir jos tradicijos praradimas nėra problema, svarbu Jėzų priimti ir turėti savo asmeniniu Viešpačiu.

Logiškai mąstant, jei tikslu iškeliamas „alfa“, pradinis tikėjimas, tai gal tada reikėtų grįžti į ankstesnius laikus, kai gyveno Abraomas? Juk jis yra visų tikinčiųjų tėvas ir pirmasis.

Tai yra dogminė klaida, nes tik katalikų tikėjimas yra alfa, o protestantų – gal gama, gal zeta, išreiškiantis tai, kas prasidėjo XVI am., nesimatant pabaigos tolimesniam skaldymuisi ir nesutarimams (pasaulyje skaičiuojama apie 50 000 įvairiausių protestantiškų bendruomenių ir mokymų).

Kažkas sunkiai suvokiamo, eretiško ir prieš neklystamas dogmas nukreipto yra teigti, jog svarbu rasti Kristų, bet nesvarbi yra Bažnyčia, kurią Kristus įsteigė ir padarė savo Mistinio Kūno tikrove, palikdamas sakramentų malonę, hierarchiją, apaštalinę tarnystę, Šventosios Dvasios būvimą, šv. Mišių auką ir t.t., t.y. visa tai, kas suvienija žmogų su jo Kūnu.

Dabar einama link to, jog vienintelis bažnytiškumo kriterijus liko Šventojo Rašto individualus interpretavimas vienoje ar kitoje grupėje, kurią pasirenki pagal ten išpažįstamų idėjų meniu, grojamos muzikos stilių ir grupės lyderio-užkalbėtojo savybes. Svarbiausia, kad tose lėkštose šlovinimų terapijose būtų „faina ir super“.

Kam tada tiek amžių buvo stengiamasi išgryninti tikėjimą, dvasingumą ir liturgiją, juos išlaikyti nesugadintus? Šventieji ganytojai, vienuoliai ir tikintieji išpažino Šventosios Dvasios būvimą ir vadovavimą Bažnyčioje, siekdami savo tyrose, nurimusiose širdyse, taip pat visuotiniuose susirinkimuose išgirsti Tiesos Dvasios mokymą. Dabar kiekvienas hebraiškos arfos (gitaros) brūžintojas mano galįs savo įspūdžius pavadinti Dvasios įkvėpimais, kurie tuo pačiu bus priešingi savo turiniu kito tariamiems įkvėpimams.

Kyla klausimas, kodėl katalikų kunigai, kurie tiek metų studijavo teologiją, nesugeba patraukliai išdėstyti tikrojo tikėjimo savitu būdu, bet skolinasi svetimus metodus ir turinį, taip sumenkindami katalikų tikėjimo išskirtinumą bei vesdami tikinčiuosius link kažkokios universalios religijos? Negalima girtis nei alfa kursų, nei veiklių vyrų, nei charizmatikų, nei kitų protestantiškų kursų sėkme bei efektyvumu, kadangi protestantiški kursai kataliką padaro labiau protestantu ir mažiau kataliku, vadinasi, efektyviai naikina katalikybę ir efektyviai platina svetimybes.

Kaip atsargiai ir nuodugniai Bažnyčia užsiima palaimintųjų ir šventųjų skelbimo bylomis, kaip kruopščiai tiria tekstus, faktus ir liudininkų parodymus! Bet kodėl protestantiški kursai, idėjos, dvasingumas ir kiti elementai yra pripažįstami entuziastingai ir nekritiškai, kanonizuojami, priskiriant tai Dievo veikimui ir atsinaujinimo idėjoms?