Dienos archyvas: 2015-04-03

Didysis Penktadienis: „Su manimi būsi Rojuje”

Pamokslai

Didįjį Penktadienį naukojamos šv.Mišios, tačiau prisimenama Jėzaus kančia ir mirtis. Jo kančios istorijos skaitinyje girdime prikaltųjų ant kryžiaus dialogą: Jėzus kalbasi su dviem piktadariais, nukryžiuotais iš vienos ir kitos pusės. Šis dialogas atskleidžia visų kenčiančių ir mirštančių žmonių tikrovę, jog galima atsiversti ir paskutinę akimirką, tačiau ne visi tai padaro.

Gerasis latras (pasak tradicijos, jo vardas buvo Dizmas) išpažįsta, jog abu piktadariai sulaukė teisingo atlygio už savo blogus poelgius, mat buvo žmogžudžiai, ir priimdamas teisingumą, atgailaudamas išsako viltį: „Jėzau, prisimink mane savo karalystėje“. Jėzus neliko kurčias, ir niekada nebus, kai išgirdo šį iš širdies gelmių kilusį prašymą ir davė pažadą, kuris galioja visiems atsiverčiantiems ir atgailojantiems mirties akivaizdoje: „Dar šiandien su manimi busi Rojuje“.

Deja, antrasis latras, kurio vardo nežino netgi legendos, nes nėra svarbus, kaip nesvarbūs yra ir visišku nieku tampantys pragaro pasmerktieji, paskutinę savo gyvenimo akimirką tyčiojasi iš Jėzaus, drauge ir iš teisingumo: „Gelbėk save ir mus, jei gali“. Tai žmogus, kuris nepriima tiesos apie save net ir kentėdamas, mirties akivaizdoje. Jo veide ir akyse galime pamatyti pragaro esmę. Tai nuodėmės prieš Šventąją Dvasią pavyzdys, nuodėmės, kuri yra neatleidžiama nei dabartiniame, nei būsimajame gyvenime.

Ligos, kančios, mirties artumas išlukštena žmogų iš kūniškos ir pasaulietinės puikybės, nebėra pagrindo didžiuotis nei grožiu, nei sveikata, nei turtais, lieka tik gryna dvasinė būsena. Kokia ji: puikybė ir pyktis, patyčios ir kaltinimai, kurie kyla iš melo?

Amžinybės akivaizdoje svarbu yra ne praeitis, kuri nebegrįš, bet ateitis, kuri gali pakrypti Dangop arba velniop. Prisirišimas prie praeities nuodėmių baigiasi amžinu įsikalinimu nuodėmėje – pragaru. Širdies ir vilties nukreipimas į Jėzų, kuris yra ateities Viešpats, reiškia susieti save su išganytųjų amžinybe, todėl labai svarbus ligonių sakramento priėmimas, kunigo apsilankymas pas ligonį Jėzaus vardu ir asmeniu. Kunigo ir mirštančiojo dialogas tampa kryžiaus scenos atkartojimu: Jėzus kalbasi su mirštančiu žmogumi, ieško jame Dizmo širdies. Jei tokią atranda, ligonių patepimo apeigose nuskamba žodžiai: „aš tau pažadu amžinąjį gyvenimą“.

Didžiojo Penktadienio liturgija yra ne tik apie Jėzų, bet ir apie mus. Ji primena, jog ateis diena, kai būsime pašaukti ant kančios altoriaus aukoti savo kūnus kaip atsiteisimo auką už nuodėmes drauge su Jėzumi, kad būtų išgelbėta siela. Tegul visi išgirs nuostabiuosius Jėzaus žodžius: „dar šiandien su manimi būsi Rojuje“.

Kristaus kančios ir mirties prasmė

tikejimas

Jėzaus mirtis kelia daug klausimų, ypač: kodėl Dievas leido pralieti nekaltojo kraują? Nejau neužteko žodinio permaldavimo už nuodėmes, kodėl jam reikėjo būtent Sūnaus gyvybės aukos?

Kad galėtume tai suprasti, turime žinoti, jog visiška vienybė ir tobulas pasivedimas Dievui yra vienintelė teisinga žmogaus egzistencija. Dalykas tas, kad po nuopuolio žmogus nebesugeba pilnai susivienyti su Kūrėju ir jam save pavesti. Dievo Sūnus tapo žmogumi, atėjo į nuodėmės sužeistą ir Dievo neturintį pasaulį, kad parodytų visiško atsidavimo Dievui pavyzdį ir mums padėtų tai pasiekti.

Šis Jėzaus troškimas įsiūtino tuometinius žmones, jie visais būdais bandė tai sutrukdyti ir paneigti, nes jie netikėjo tokia vienybe arba buvo įsitikinę savais būdais būti arti Dievo. Tačiau Jėzus liko iki galo, net per didžiausius sunkumus ištikimas ir atsidavęs dangiškajam Tėvui.

Kristaus aukos esminė prasmė – tai jo išlikimas ištikimu Dievui net sunkiausiose aplinkybėse. Jis buvo klusnus ir ištikimas Tėvui iki mirties, iki kryžiaus mirties, kaip sakoma šv.Pauliaus Laiške filipiečiams (2,8). Taip atsidavęs savo Tėvui galėjo būti tik Sūnus.

Kaip mūsų geri veiksmai teigiamai veikia aplinką, kurioje esame, ir padeda kitiems žmonėms tapti geresniais, taip dar labiau Jėzaus ištikimybė Dievui yra toks stiprus gėrio poelgis, jog negali nedaryti poveikio mūsų mąstymui ir elgesiui. Jėzus sakęs, jog iškeltas ant kryžiaus jis visus patrauks prie savęs.

Kristaus ištikimybė Dievui buvo ne tik Dievo Sūnaus poelgis, tačiau ir žmogaus, nes tas poelgis buvo įvykdytas žmogiškoje prigimtyje. Todėl kiekvienas, kuris per tikėjimą artinasi prie Kristaus, per malonę tampa viena su juo, su jo ištikimybės ir atsidavimo Tėvui poelgiu, tampa Kristaus poelgio ir nuopelnų dalininku. Kuo labiau žmogus atsiduoda Dievui per jo Sūnų, tuo daugiau gėrio laimi sau ir kitiems, jame atsiranda sugebėjimas ir akstinas daryti gėrį.

Nuo to karto mūsų išganymo sąlyga yra tik vienybė su Kristumi per tikėjimą į jį, patvirtinant tikėjimą  darbais, nes tikėjimas be darbų būtų tuščias ir save neigiantis reiškinys. Todėl kaip kaliniui laisvė reiškia išsivaduoti iš grandinių ir kameros, taip krikščioniui išsivaduoti iš blogio ir nutolimo nuo Dievo reiškia atsisakyti nuodėmės, kuri iš esmės paneigia žmogaus vienybę su Kristumi ir atsidavimą Dievui.

Kristaus malonė nėra bevaisė, nes ji pasireiškia visokeriopu teisumu ir teisingumu, gerais poelgiais Kristuje. Dievo malonė pasireiškia savo vaisiais, t.y. žmogaus elgesiu tiesoje ir meilėje. Todėl kas neneša gerų vaisių, tas nėra atpažįstamas kaip Jėzaus mokinys, jame nėra tiesos ir amžinai pasiliekančio gyvenimo.

Kad vienybė su Kristumi ir dalyvavimas jo atsidavime Tėvui būtų įmanomi, tikintieji kas savaitę dalyvauja Kristaus aukos sudabartinime – Mišiose, klausosi Dievo žodžio, praktikuoja sakramentus, eina atsivertimo ir atgailos keliu, nes tai įveda žmogų į malonės pasaulį, įgalina sekti Kristumi ir visiškai atsiduoti Tėvui, t.y. atsirasti teisingoje egzistencijoje. Toks supratimas ir laikysena brandina jame ne tuščią davatkiškumą, tačiau tikrą tikėjimą, per kurį asmuo vienijasi su Kristumi ir su juo pasiveda Tėvui.