XXIX eil. sekmadienio mintimi: Mums reikia ne akis, bet sąžinę drąskančios, ginančios žiniasklaidos

„Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“! Šiuo teiginiu Jėzus išsprendė kazusą, kurį jam kaip politines pinkles paspendė priešiškieji tautiečiai. Buvo norima įstumti jį į „arba – arba“ logiką, tačiau jis pateikė „ir – ir“ tikrovės viziją. Kristus rado atsakymą savo priešų kišenėje, panaudodamas jų pačių argumentus, pakišdamas jam rodomą kreivos logikos veidrodį jų panosėn.

Šis Jėzaus teiginys išlieka aktualus ir šiandien, kai svarstomas Bažnyčios ir valstybės, pasaulietinės visuomenės santykis. Antai dabar sujudo  socialdemokratų, liberalų, Darbo partijos ir žiniasklaidos atstovai, susivienijo vardan etiškos (?) žiniasklaidos be krikščionybės. Girdi, Bažnyčios atstovas žiniasklaidos etiką saugojančioje institucijoje būtų nesusipratimas: nes tai neva prieštarauja Konstitucijai, tai grėstų Viduramžių „tamsa“, pažeistų ir demokratijos idealus.

Socialdemokratų alergijos Bažnyčiai priežastis yra lengvai numanoma, juk jų motina Kompartija sovietiniais laikais įgyvendino tokį diktatą, kuriam nė iš tolo neprilygsta inkvizicija. Kad Viduramžiais įvyko Europos civilizacinis, kultūrinis ir mokslo šuolis, nepaslaptis –  iš krikščionybės sterblės, nenorima pripažinti, nes kaip tada prastumti sovietmečio šviesesnio rytojaus pasaką ir baisius nusikaltimus prieš žmoniją? O idėja įgyvendinti demokratiją be katalikų ir prieš katalikus, apskritai krikščionis – jau darosi nuobodžia naujiena postsovietinės ir neoliberalios Lietuvos tikrovėje.

Išties, čia iškyla klausimas: kas priklauso ciesoriui, t.y. pasaulietiškai sferai ir valdžiai, ir kas – Dievui? Biblija moko, jog Dievas suteikė žmogui tikrą, bet ne absoliučią laisvę, leido plačią žmogaus gyvenimo autonomiją, kuri byloja apie tai, jog žmogus privalo naudotis laisve, būti atsakingas už save ir kitus, svarstyti ir apsispręsti. Klysta tie, kurie mano, jog Bažnyčia žmogų traktuoja kaip mažą vaiką, tačiau nepastebi, jog katalikybės idealas ir siekis yra ne vien tikintis, tačiau ir išsilavinęs, mąstantis, atsakingas ir dorybingas žmogus.

Čia atsiskleidžia trys sritys, kuriose dalyvauja žmogus: privati, visuomeninė ir religinė. Labiausiai žmogus autonomiškas savo vidiniame minčių ir jausmų pasaulyje, paskui savo privataus veikimo zonoje, pavyzdžiui, savo bute, jo laisvė tolydžio apribojama santykių su kitais žmonėmis, dar labiau visuomenėje. Krikščioniškoji religija skelbia, jog reikia paisyti Kūrėjo pagrindžiančios valios, kuri yra laisvės šaltinis ir rėmai. Paradoksalu yra tai, jog, kaip liudija šventieji mistikai, žmogus labiausiai laisvas tampa Dievuje, o labiausiai suvaržytas gali tapti, kaip liudija psichiatrai, užsidaręs savo liguistose mintyse ir jausmuose, arba  atsidūręs totalitarinėje visuomenėje. Todėl pilnesnio gyvenimo viziją reikėtų vystyti ne „arba-arba“, bet „ir-ir“ mintimi, gražiai derinant individo ir visuomenės, pasaulietiškumo ir religijos sritis.

Ant Jėzui duotojo denaro buvo iškaltas „dieviškojo“ imperatoriaus, „dievų sūnaus“ atvaizdas ir vardas. Nieko naujo, jog pasaulietinė valdžia, dabar dar ir ekonominės bei žiniasklaidos jėgos gundosi matuotis auksinius dievybių vainikus. Laisvamaniškos ar ateistiškai priešiškos filosofijos ir valdžios stengėsi save pastatyti į Dievo vietą,  o jį iš savo akiračio pašalinti. Deja, tai buvo ir pačios nuožmiausios ir daugiausia žmogiškųjų gyvybių bei kūrinijos aukų pareikalavusios politinės sistemos. Dar gyva mumyse sovietinių laikų atmintis, kai Dievo neigimą lydėjo proto ir širdies netekimas, priverčiant upes bėgti priešinga kryptimi ir myriop pasiunčiant dešimtis milijonų žmonių. Vienas nacių koncentracijos stovyklą išgyvenęs žydas klausė: kur buvo Dievas, kai šitiek žmonių buvo nužudyti dujų kamerose, o jų kūnai deginami krosnyse? Dievo tylėjimas tuomet ir dabar iš esmės yra jo nutildymas žmogaus ir visuomenės sąžinėje, ir tai reiškia, jog neribota ir nuo Kūrėjo izoliuota žmogaus  autonomija baigiasi absurdais ir žudynėmis. Todėl esminis klausimas išlieka šis: kiek žmogaus ir visuomenės autonomija gali atitolti nuo Dievo, kad tai netaptų  pavojinga?

Panašiai galima būtų klausti, ar galima nuo platesnio etinio konteksto, į kurį neišvengiamai įeina krikščionybė, atskirti politiką , ekonomiką ar žiniasklaidą? Nuo neetiškos žiniasklaidos yra nukentėję ne keli žmonės, bet minios, tad ar galima leisti neribotą jos autonomiją, ypač informacinio karo akivaizdoje? Ką pasakytų Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, lietuvybės gynėjas, švietėjas, visuomenės blaivintojas, tuometinės pogrindinės žiniasklaidos organizatorius dabartiniams socialdemokratams, darbiečiams ir liberalams, kurie nori nusimesti krikščioniškąją etiką? Akivaizdu, kad silpna ir izoliuota katalikybė atitiko praėjusių šimtmečių okupantų viziją. Kam tokia vizija yra palanki šiandien?

Bažnyčios atstovas žiniasklaidos etiką reguliuojančioje institucijoje tikrai pasitarnautų ir dėl požiūrių įvairovės, ir dėl pilnesnės demokratijos, ir dėl patriotiškumo, ir dėl platesnės etikos užtikrinimo. Išmintingiau būtų vadovaujantis principu „ir-ir“ tarti: dalyvauja ir Bažnyčia, ir pramonininkai, ir civilinė valdžia, ir menininkai, ir žurnalistai. Kita vertus, pasigailėkime visuomenės ir žiniasklaidos, nes nihil est iudex in causa sua – sau esame prasti teisėjai, nematantys rąsto savo akyje, bet sugebantys drąskyti kitiems ne krislą, o akis. Mums reikia ne akis, bet sąžinę drąskančios, ginančios žiniasklaidos. Yra didesnė viltis, kad dalyvaujant Bažnyčios atstovui  etika bus labiau ginama.