XVIII eilinis sekmadienis. Ką valgai

Šio sekmadienio bibliniai skaitiniai tęsia valgio temą. Iš Egipto vergovės išvesta tauta atsiranda dykumoje, kurioje praleis 40 metų. Izraelitai murma, kad bėgdami nuo vilko užšoko ant meškos: iš vergovės, sunkaus darbo ir nuolatinio žeminimo pabėgę taip kaip stovi, pasičiupę, kas po ranka pakliūva, 600 000 ginklą panešti sugebančių vyrų, neskaitant vaikų, moterų ir senelių, atsidūrė negyvoje dykumoje, kur kepina karštis, nėra vandens ir jokios gyvybės. Jie murma, jog teks iš alkio ir troškulio numirti, nors matė, įsitikino, kaip Dievas galinga ranka baudė egiptiečius ir neleido jiems priartėti, paskandino jūros bangose jų kariauną.

Tikrai kyla klausimas, kodėl reikėjo į dykumą išvesti tokią didelę tautą? Atsakymų galėtų būti daug, bet vieną iš jų pateikia murmančių izraelitų žodžiai, kai jie labai ilgėjosi Egipto česnakų… Vietoj jų Dievas jiems rytais krisdino „sausų pusryčių“ maną iš dangaus, o vakarienei siųsdavo „keptų balandžių“, juokais kalbant, t.y. mėsos kurapkų ar varnėnų pavidalu.

Taigi, čia galima paklausti:
Kaip vadinasi žmogus, kuris valgo kalėjimo duoną? Kalinys!
Kaip vadinasi žmogus, kuris valgo kareivišką košę? Kareivis.
Kaip vadinasi ta, kuri perkasi duonos už pinigus, gautus parduodant kūną? Kekšė.
Kaip vadinasi izraelitas, kuris valgo Egipto česnakus? Vergas!
Kaip vadinamas žmogus, kuris valgo rūginę duoną? Tikėtina lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis.
Kaip vadinasi tas, kuris valgo mamos iškeptą pyragą? Sūnus arba dukra.
Kaip vadinasi tas, kuris valgo dangišką maną? Dievo iš nelaisvės išvaduotas izraelitas!
Kaip vadinasi tas, kuris valgo perkeistą Duoną, vadinamą Eucharistija arba švenčiausiu Kristaus Kūnu? Katalikas ar stačiatikis, nes tik jie turi iš Jėzaus gautą duonos perkeitimo testamentą.

Taigi, kieno duoną valgai, tas ir toks esi. Gerai išdresiruotas šuo neima maisto iš svetimų rankų. Save gerbiantis žmogus, pasak psalmės, nesėdi su nepraustaburniais prie vieno stalo, su priešu, su nedorėliu, bedieviu ar pagoniu, nes bendras stalas reiškia vienybę aplink jį esančių.Egipto česnakai ir vergo duona reiškė vienybę su Egiptu, jo kultūra, pagonybe, t.y. vienybę su šėtonu, kurio bibliniu simboliu yra Egiptas. Manos valgymas reiškė vienybę su Dievu. Daugelyje religijų pastebime sakraliojo valgio reiškinį kaip vienybės išraišką.

Per valgio davimą ir priėmimą pasireiškia prisijaukinimo tikrovė. Taip ne tik žvėreliai prisijaukinami, tačiau ir žmonės. Dievas trokšta velnio pavergtuosius išgydyti nuo potraukio nuodingam maistui ir duoti jiems tikro maisto, kuris teikia gyvybę, per kurį tampama Dievo vaiku, gyvenančiu jo artumoje.

Žinoma, žmogus gyvena ne vien duona, bet ir žodžiu, todėl nėra nesvarbu, kokiomis idėjomis, požiūriais, atsakymais jis yra maitinamas. Mums pažįstama komunizmo idelogijos duona, kurią bruko mokykloje, universitetuose, per meną ir žiniasklaidą. Tas sovietinių laikų alkis ir toliau pasireiškia žmonių tarpe, juos traukia rusiški „česnakai“, kadangi rusiškos televizijos programos yra jei ne pirmoje, tai tikrai antroje reitingų pozicijoje.

Atsisakę rusiškos duonos nusprendėme maitintis savo duona, bet kadangi jos nepakako, ji buvo sprangi, daugelis ėmė šlietis prie turtingų Europos šalių. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, kuri iš esmės yra ekonominė, t.y. duonos sąjunga. Siaubingi emigracijos mastai liudija sotesnės duonos paieškas. Bet duodantieji duonos turi aiškų ketinimą prisijaukinti (o gal net pavergti?). Gauname jų milijonus, bet ir jų nenormalias idėjas bei nuodėmingus reikalavimus, įspraudžiame sprandus į jų pavalkus.

Kokį pasirinkimą turėjo izraelitai? Egipto nelaisvės duona arba likti laisviems, bet vieniems dykumoje su tikėjimo ir Dievo rūpesčio duona. Kaip matome, biblinės religijos, judaizmas ir krikščionybė, ištvėrė tūkstantmečius, nors ne kartą buvo ujami ir atstumti. Kur visi velnio jungą nešę pasidėjo? Neliko nei vieno: nei šumerų, nei babiloniečių, nei egiptiečių, nei majų, nei komunistų, nei kitų. Lietuvoje įsigalėjo požiūris, jog Europos Sąjunga ir NATO  gelbės. Gal gelbės, gal ir ne, gal nepavyks.  Jei Dievas negelbės, tai ir niekas kitas neišgelbės, todėl čia nieko nereiškia nei mažumas, nei silpnumas, nei vienišumas, bet daug ką reiškia tikėjimas Viešpačiu Dievu.