Viešpaties Krikšto sekmadienis

Tai, ką Jėzus nuveikė, davė mums kaip pamokymą, pavyzdį, pradžią ir naujų papročių standartą. Viskas prasideda nuo Krikšto: Išganytojo viešoji veikla, Dievo Karalystės skelbimas, išganymo darbas.

Panašiai visa, kas yra gera ir išganinga, prasideda nuo žmogaus Krikšto, kuris drauge nurodo gyvenimo programą ir tikslus. Per Krikštą visi tampa pašaukti į šventumą, Dievo artumą, išganymui ir amžinybei.  Krikštas yra galingas malonės impulsas, paskatinęs daugybę krikščionių kurti Vakarų civilizaciją ir jos kultūrą, kurios pasiekimais džiaugiamės iki šiol.

Bet šiais laikais išgyvename Krikšto “infliaciją”, kai pakrikštytųjų daug, o šventumo siekiančių vos vienas kitas. Kartą vienas eretikas su būdingu piktavališkumu išrėžė: “Jūsų, katalikų, yra pilni kalėjimai!”. Aš jo paklausiau: “Ar todėl, kad jie tiki, ar todėl, kad netiki?”. Kažkada krikščionis sodino į kalėjimą dėl tikėjimo, o dabar dėl netikėjimo piktadarybių. Akivaizdu, jog čia kaltas nėra Krikšas ir tikėjimas, bet žmogaus pikta valia, paneigianti Krikšto suteiktą malonę ir pašaukimą.

Prieš kelias dienas radikalūs islamistai paleido šūvių salvę į nepraustaburnius “žodžio laisvės” atstovus, kurie savo karikatūromis tyčiojosi ne tik iš islamo, tačiau ir katalikybės. Juk daugumas tų karikatūristų buvo pakrikštyti, tačiau iš savo tikėjimo šaipėsi bjauriausiais būdais. Jų beprotybę užbaigė ne sąžinės prabudimas, bet smurtingųjų islamistų efektyvūs šūviai. Belieka apgailestauti, kad taip atsitiko.

Tas įvykis liudija, jog šiais laikais yra madingas atviras nuodėmingumas. Būti šventu ar bent padoriu darosi netgi nesaugu, ir kai kurie mano, jog dėl “šventos ramybės” geriau atsisakyti šventumo. Skamba paradoksaliai, jog dėl šventos ramybės geriau būti nešventu.

Upės dugne akmuo guli apsuptas vandens, jį skalauja pratekančio vandens masės. Ten jis gali būti dešimtmečiais ar net šimtmečiais, tačiau jį ištaukus ir perskėlus atrastume, jog viduje jis yra sausas ir kietas. Į jį neprasiskverbė nė lašelis vandens. Panašiai kai kurių pakrikštytųjų pakaušiai buvo suvilgyti Krikšto vandeniu, daugybę metų priklauso Bažnyčiai, gal net lanko pamaldas, dalyvauja bendruomenių gyvenime, tačiau į jų vidų nepersismelkė nė lašelis malonės, nes jie yra užkietinę savo širdį, jų sielos yra kaip išdžiuvę šuliniai. Taip ir laukiam jų atsivertimo kaip kad akmens išmirkymo ir suminkštėjimo…

Būtent, atgailos ašaros suminkština širdžių akmeninį kietumą. Krikštas atnaujinamas išpažinties sakramentu. To nevalia užmiršti. Krikštas puoselėjamas ir remiamas kantrios bei pastovios asmeninės maldos. Kas eina išpažinties ir meldžiasi, ilgainiui nugalės visas nuodėmės kliūtis, jame nuolat veiks išganingoji pradžia – Krikšto malonė.