Škaplierius – M.Marijos apsaugos ženklas

Liepos 16-ąją švęnčiame Karmelio kalno M.Marijos Škaplierinės šventę, kuri skaičiuoja ilgą istoriją: škaplieriaus pamaldumas katalikų bažnyčioje žinomas jau daugiau kaip 760 metų.

Ateiname prie švč.Marijos mokytis esminių katalikiškų vertybių ir prašyti jos pagalbos išlikti Jėzaus mokiniais, nes Ji buvo pirmoji ir tobuliausiai Jo mokinė.

Šių dienų pasaulis išgyvena tiesos, meilės, tikėjimo ir dorybės krizes. Be šių vertybių žmogaus galvoje darosi painiava ir jo gyvenimas ima grimzti į chaosą, todėl meldžiame, kad Dievas duotų mums įkvėpimą, norą ir jėgų veržtis į tas vertybes.

Žodis škaplierius kilęs yra iš lotyniškojo žodžio „scapulae”, reiškiančio pečius, pečių juostą. Tai vienos vienuoliško abito dalies miniatiūra. Paprastai pilnas vienuoliškas škaplierius yra viršutinis rūbas, krentantis iš nugaros ir priekio nuo kaklo iki pat pėdų.

Šis vienuoliškas apsauginis rūbas, labiau primenantis žiurstą ar chalatą, įgavo dvasinę reikšmę XIII amžiuje. Karmelitų vienuolijos generolui šv. Simonui Stokui 1251 m. naktį iš liepos 15-osios į 16-ąją  Ayelsford vienuolyne Anglijoje apsireiškė švč. M. Marija, kuri įteikė jam škaplierių kaip savo globos ir apsaugos ženklą.

1251 – tai tie patys metai, kai Lietuvos karalius Mindaugas priėmė krikštą. Tų pačių metų liepos septynioliktąją popiežius Inocentas IV paskelbė Lietuvą krikščioniška karalyste, šv. Petro nuosavybe ir palaimino Mindaugo karūnavimą. Taigi, šįmet minime jau 767 metines nuo Lietuvos karalystės paskelbimo. Galima sakyti, jog datų sutapimas nėra atsitiktinis, tai ženklas, jog Lietuvą apgaubė ir M. Marijos apsiaustas – škaplierius.

Kiek vėliau Dievo Motina apsireiškė popiežiui Jonui XXII, patvirtindama savo pažadus, susijusius su škaplieriaus nešiojimu. Ta proga popiežius Jonas paskelbė Bulla sabatina – šeštadienio bulę ir privilegiją, jog nešiojantys škaplierių ir pamaldžiai mirę nepateks į pragarą, maža to, pirmąjį šeštadienį po mirties bus paimti iš skaistyklos į dangų. Pijus XI 1922 m. šią privilegiją išplėtė už karmelitų vienuolijos ribų ir pritaikė visiems katalikams.

Švč. M. Marija apsireiškimuose Lurde ir Fatimoje patvirtino škaplieriaus malonę. Paskutiniame Marijos apsireiškime Fatimoje ji pasirodė kaip Karmelio kalno Motina, apsirėdžiusi karmeličių abitu ir laikydama kūdikėlį Jėzų ant kelių su škaplieriumi rankutėje. Fatimoje apsireiškusi M. Marija pranešė, jog mes įėjome į paskutiniuosius laikus, prasideda apokalipsė. Per juos pereisime tik tvirtai laikydamiesi Jėzaus ir Marijos. Regėtoja Liucija paskui aiškino, jog Dievo Motina nori, kad mes visi nešiotume škaplierių. O štai paskutinis apsireiškimas Lurde įvyko 1858 m. liepos 16, Marijos škaplierinės šventėje.

Paprastai  įrašymas į škaplierių įvyksta I Komunijos metu, bet kas jį nešioja kasdien? Retai kada pamatysi tokį žmogų ar net kunigą…

Kaip nešioti škaplierių? Realus škaplieriaus nešiojimas vyksta ir dieną, ir naktį, ypač mirties valandą. Jei kas liovėsi nešioti škaplierių, nors buvo įrašytas į škaplieriaus broliją, gali bet kurią akimirką pradėti nešioti ir vėl ims dalyvauti škaplieriaus malonėse. Be to, reikalingas kasdienis kurios nors maldos į Mariją kalbėjimas ir tyras gyvenimas. Iš bėdos galima nešioti ir škaplieriaus medalikėlį, arba užsidėti škaplierių bent kai atliekame kasdienes maldas, einame į bažnyčią. Normaliai škaplierius nešiojamas ne paslėptas, bet išorėje, nes jis yra išorinio vienuolinio rūbo priminimas.

Pirmasis škaplieriaus kvadratėlis yra su Švč.Jėzaus širdimi ir jis dedamas ant krūtinės. Antroje škaplieriaus skiautėje yra M.Marijos atvaizdas, jis yra iš nugaros pusės. Tai reiškia, jog Jėzus eina prieš mus, o mes sekame juo, jis saugo mūsų širdis, o Marija mus apgaubia savo skraiste ir palydi.

Tai Jėzaus troškimas, kad jo motina būtų ir mūsų. Merdėdamas ant kryžiaus Jėzus apaštalui Jonui ir jo asmenyje mums pasakė: štai tavo motina. Paskui kreipėsi į Mariją ir pasakė: štai tavo sūnus. Nuo to meto Jonas pasiėmė ją pas save. Jėzaus žodžiai yra testamentiniai, šventi, jais negalime abejoti, jie skirti ir mums: štai mūsų motina, štai mes – jos vaikai. Ar priimsime švč. Mariją pas save, ar ji taps mums artima?

Marija žadėjo, kad kas škaplierių nešios ir su juo mirs, ji pati juo pasirūpins, gelbės iš pragaro ugnies, pirmąjį mėnesio šeštadienį po mirties iš skaistyklos išvaduos. Kai nueisime į Dangų, angelai mums sakys – „Motinėlės Marijos vaikas“. Ir Marija pasakys: „Štai mano vaikas – mano vystyklais suvystytas, mano rūbeliu apvilktas“.

Jei paklaustumėte, kiek aš, kunigas, mačiau mirštančių ligonių su škaplieriumi ant kaklo? Atsakyčiau – vos keletą. Užvakar vieną ligonę aplankiau ir uždėjau škaplierių, liepiau be reikalo ir ilgam nenusiimti. Deja, šiais laikais daug mirštančių katalikų eina į ilgą ir sunkią skaistyklą, nes miršta bet kaip. Ir po mirties nėra kam už juos melstis: vaikai neišmokyti melstis, neužsako Mišių už mirusiųjų artimųjų sielas. Kai kurie tikintieji tai matydami susitaria su pažįstamais kunigais iš anksto, kad už juos po mirties melstųsi, nes mato, jog vaikai nesimels.

Kai manęs klausia, kiek tęsiasi skaistyklos sielų kančia, galiu remtis kelių mistikų tvirtinimu, jog vidutiniškai skaistykla sieloms tęsiasi apie 40 metų. Bet laikas čia matuojamas ne tiek metais, kiek šv. Mišiomis, paaukotais gerais darbais ir atlaidais už mirusius, taip pat tai priklauso nuo to, ar žmogus gyveno dievobaimingai, ar mirė aprūpintas sakramentais ir ar nešiojo škaplierių.

Kaip gerai mums kunigams: pavyzdžiui, jei aš mirčiau, už mano sielą paaukotų apie 300 šv. Mišių. Ir dar turėsiu škaplierių ant savo pečių. Kokia laimė plaukti į dangų maldų upe, o ne eiti sunkiais skaistyklos vienatvės kalnų keliais.  O ką kalbėti apie vargšes sielas, kurių niekas nebeatmena, kurios prastai pasiruošė susitikimui su Dievu.

Škaplierius yra geras ženklas, Marijos globos ženklas, kuris tikrai gina nuo velnio ir nelaimių. Bet dažniau gatvėje pastebiu jaunus žmones vilkinčius rūbus, ant kurių pavaizduoti bjaurūs žvėrių, velnių, išsigimusių žmonių snukiai. Kartais kai kurie nešioja šėtoniškus simbolius. Jie galvoja, kad tai tik žaidimas, originalumas. Bet taip nėra – blogais, bjauriais ženklais jie kviečiasi blogį. Kokius ženklus nešioji, tam save ir priskiri. Kas nešiojo raudoną žvaigždę, tas priklausė Leninui, kas nešioja trispalvę, tas priklauso Lietuvai, kas nešioja škaplierių, tas paskiria save Marijai.

Tenka pastebėti, jog žmonės namuose neturi jokio švento paveikslo ar kryželio. Antai garsios vietos, Šiluvos, klebonas pasakojo, kad kai pradėjo klebonauti, kalėdodamas per kelis metus išdalino kelis bulvinius maišus kryželių. Ar tų žmonių tėvai nebuvo katalikai? Ar velnias buvo įkūręs savo ambasadą Šiluvoje, kad daugumas neturėjo net kryželio?

Škaplierius padeda sukurti abipusį dvasinį ryšį: Marija mus globoja, tačiau ir mes save pavedame Jai. Tuo pačiu įsipareigojame puoselėti tiesą, meilę, tikėjimą ir dorybes. Dorybės – tai įsitvirtinimas gėryje. Kaip svarbu puoselėti gėrį, geras savybes, gerus įpročius, papročius, tradicijas, gerą išsiauklėjimą, elgesį, sugebėjimus. Nors mes nusidėjėliai, bet ne bedieviai. Nors mums kartais nesiseka, bet mes žavimės šventumu ir tiesa. Nors slegia ydos, bet veržiamės į dorybes. Nors suklystame, tačiau nesame užkietėję melagiai. Labai svarbu stengtis nepagesti, netapti blogais, neišvaistyti esminių dorybių ir gėrio.

Jei norime priklausyti Marijai, turime stengtis sekti jos gerumu ir dorybėmis. Ji prašė  puoselėti tyrumą. Bet jei škaplierių nešioju ir nuodėmes darau? Tai kas jis man tada – amuletas? Beje, yra daug liudijimų, jog škaplierius malšina blogus įkvėpimus, gina nuo velnio pagundų.

Bet net jei nusidedame, Dievas yra galingesnis už mūsų nuodėmes. Šv.Izaokas Sirietis rašė, kad visos mūsų nuodėmės Dievo akivaizdoje yra tarsi dulkės. Išskyrus vieną – tai nepriimti, netikėti prisikėlusį Kristų, kurį sutinkame išpažinties sakramente, šv. Mišiose ir šv. Komunijoje. Bet negalima apsikrauti tomis dulkėmis, nes nuolatinės sunkios nuodėmės sužaloja mūsų sielas, santykius, atitolina nuo Kristaus.

Škaplierius skatina mus melstis M. Marijos būdu. Kaip Marija meldėsi? Luko evangelijoje rašoma, jog ji visa dėmėjosi ir svarstė savo širdyje. Tai puikiai išreiškia Rožančius: Marijos širdimi apmąstyti dieviškus įvykius. Kita vertus, Dievo Motina ir Lurde, ir Fatimoje apsireiškė kaip Karmelio Kalno Škaplieriaus Karalienė ir prašė Rožinio maldos.

Tikra bėda, kad mažai meldžiamės. Kas nebesimeldžia, tas nebeturi vilties ir jėgų pakilti iš blogio, jo širdis  užkietėja nuodėmėje. Kodėl žmonės pasidaro tokie nepatrauklūs, ypač moterys? Ar kad pasensta? Ne. Todėl jog nebesimeldžia. Malda, Dievo malonė daro mus gražius, šviesius, malonius.

Yra daug liudijimų, pasakojimų kaip škaplierių ar škaplierinį medalikėlį nešiojantis žmogus buvo apsaugotas nuo nelaimės. Girdėjau istoriją, kurią su visom detalėm pasakojo jau a.a. kapucinų vienuolis tėvas Adomas Milašius. Pirmojo pasaulinio karo metu, viename mūšyje du raiteliai vienas šalia kito jojo į kovą. Tarp jų nukrito sviedinys ir, galima įsivaizduoti, kas atsitiko. Abu žirgai ir vienas raitelis skutais pakibo ant medžių šakų. Antras raitelis tapo nublokštas ant žemės, sprogimas jį apkurtino, tačiau rimčiau nesužeidė. Nes jis nešiojo škaplierių. Pasakykite, ar pakibs ant šakų skutais ar kažkaip kitaip kuris nors Švč.M.Mariją mylintis katalikas? Atsitiktinai ar savo noru – ne, nebent kaip kankinys. Marija jį globos ir saugos.

Šv.Rašte Pradžios knygoje pasakojama apie žmogaus tragediją, kuomet jis patikėjo velniu labiau nei Dievu ir įvykdė didelį blogį, atsiskyrė nuo Dievo, tapo ištremtas iš Rojaus. Skaitome pasakojimą apie Adomo slapstymąsi nuo Dievo, kuris taip paplitęs dabartinių  vyrų tarpe. Dievas Adomui pažadėjo du gelbėtojus: Moterį ir jos sūnų. Turbūt žinote tuos žodžius, kuriuos Dievas pasakė velniui: „Sukelsiu tarp tavęs ir moters nesantaiką, tarp tavo ir jos palikuonių: ji sutrins tau galvą, o tu tykosi įgelti jai į kulną“. Taip, kas yra Marijos vaikas, tą ji gina nuo velnio. Vienas iš būdų – tai praktikuoti škaplierių. Tikra katalikė moteris ir šiandien su Dievo Motinos pagalba „sutrina“ velnio galvą, padeda jį nugalėti savo šeimai, melsdamasi už savuosius, skleisdama tikėjimą, ragindama ir mokydama, mylėdama ir į dorą vesdama savo šeimos narius.

Škaplierius tampa užmirštamas. Kreipiuosi į jus moterys, Marijos dukras, kad padėtumėte sukelti parapijose škaplieriaus sąjūdį: nešiokite škaplierių, propaguokite, dalinkite. Ypač ligoniams, velnio varginamiesiems, mirštantiems. Tegul škaplierius, Marijos ženklas, padeda gerinti ir pašventinti žmogaus sielą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.