Be pasiaukojimo kunigystė yra neįmanoma

Tokios išvados priėjau, kad geriau kunigystės nenorėti, nes tas, kuris nori, nežino, neišmano, ko nori, kadangi didelę atsakomybę ir vargą užsikrauna ant savo galvos. Kas labai nori būti kunigu, ko gero nori kažkokios naudos arba yra naivus. Blaivaus proto ir dievobaimingas vyras bijos ir vengs tapti kunigu, juo labiau vyskupu. Eina gandas, kad naujasis Kauno arkivyskupas Lionginas kelis kartus atsisakė priimti vyskupystę, kol nepareikalauta, ir paskui nenoriai priėmė Kauno metropoliją.

Nuo kunigystės geriau bėgti, nes atsiranda didelė atsakomybė prieš Dievą už daug žmonių: ką pasakei, ką padarei, ir ko nepasakei, ko nepadarei. Kunigas yra tarsi ant kalno stovintis miestas, kuris yra iš visur matomas ir nuolat priešų puolamas. Tai jo gyvenimą padaro neįmanomą.

Jis yra dėl visų, tačiau ir niekieno, kaip sovietinių laikų nuosavybė, be savo šeimos, pasmerktas vienatvei bei vienas kapanotis iš sunkumų, ir tik Dievas bei darbas gali paguosti, ir ne visi pasaulietiniai būdai pailsėti yra tinkami.

Kunigas yra tarp žmonių ir vyskupo tarsi tarp kūjo ir priekalo, iš abiejų pusių spaudžiamas,  jis nėra savas nei čia, nei ten. Tai kunigystę padaro dar sunkesnę, ypač jei kunigas turi tvirtą sąžinės ir tikėjimo stuburą.

Kunigystė turi vytis savo kandidatus per įvykius, šventų kunigų ir vyskupų, pamaldžių žmonių raginimus, gal net per dvasinius regėjimus, stiprias pagavas kaip apaštalo Pauliaus atveju, kad aiškiai ir stipriai pasireikštų Kristaus žodžiai: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau“.

Iš tikrųjų, tikintis vyras turėtų apsispręsti kunigystei tarsi mirties ir viso gyvenimo aukos nuosprendžiui, turėdamas aiškų paties Dievo paraginimą, garantiją ir malonę, nes šis pašaukimas yra panašus į kietą riešutą, kurio kiautas tvirtas, luobelė karti, o branduolys – saldus, pasiekiamas dažniausiai tik po mirties…

Tokiam pasiryžėliui derėtų patarti, kad geriau prieš seminariją įgyti kurį nors pasaulietinį išsilavinimą ir būti puikiu specialistu kurios nors profesijos srityje, kad esant poreikiui galėtų gyventi iš savo rankų darbo, būdamas nepriklausomas nuo turtuolių ar politikų, nesitikėdamas nieko iš neturtingųjų, galėdamas išvengti ir kitų sluoksnių šantažo.

Pasitaiko atvejų, kad kurį nors studentą atleidžia iš seminarijos. Būna, kad vertai, bet jei ir be reikalo, tai belieka jį padrąsinti: eik ir džiaukis, kad atėmė iš tavęs tokį kryžių, nes jo dar nesupranti, o kai suprasi, dar ir padėkosi. Kaip rodo patirtis, visi iš kunigo reikalauja padidintos atsakomybės. Žinoma, jei kas prarado pašaukimą jį turėdamas, tuomet irgi laimingas nebūna.

Dabar gi tiems, kurie pridėjo ranką prie arklo, kitaip sakant prie altoriaus, nėra ko dairytis atgal, belieka melsti pašaukimo sustiprinimo ir ištvermės, su kantriu pasišventimu priimant kunigystės kryžių.