Kristaus kančios ir mirties prasmė

Jėzaus mirtis kelia daug klausimų, ypač: kodėl Dievas leido pralieti nekaltojo kraują? Nejau neužteko žodinio permaldavimo už nuodėmes, kodėl jam reikėjo būtent Sūnaus gyvybės aukos?

Kad galėtume tai suprasti, turime žinoti, jog visiška vienybė ir tobulas pasivedimas Dievui yra vienintelė teisinga žmogaus egzistencija. Dalykas tas, kad po nuopuolio žmogus nebesugeba pilnai susivienyti su Kūrėju ir jam save pavesti. Dievo Sūnus tapo žmogumi, atėjo į nuodėmės sužeistą ir Dievo neturintį pasaulį, kad parodytų visiško atsidavimo Dievui pavyzdį ir mums padėtų tai pasiekti.

Šis Jėzaus troškimas įsiūtino tuometinius žmones, jie visais būdais bandė tai sutrukdyti ir paneigti, nes jie netikėjo tokia vienybe arba buvo įsitikinę savais būdais būti arti Dievo. Tačiau Jėzus liko iki galo, net per didžiausius sunkumus ištikimas ir atsidavęs dangiškajam Tėvui.

Kristaus aukos esminė prasmė – tai jo išlikimas ištikimu Dievui net sunkiausiose aplinkybėse. Jis buvo klusnus ir ištikimas Tėvui iki mirties, iki kryžiaus mirties, kaip sakoma šv.Pauliaus Laiške filipiečiams (2,8). Taip atsidavęs savo Tėvui galėjo būti tik Sūnus.

Kaip mūsų geri veiksmai teigiamai veikia aplinką, kurioje esame, ir padeda kitiems žmonėms tapti geresniais, taip dar labiau Jėzaus ištikimybė Dievui yra toks stiprus gėrio poelgis, jog negali nedaryti poveikio mūsų mąstymui ir elgesiui. Jėzus sakęs, jog iškeltas ant kryžiaus jis visus patrauks prie savęs.

Kristaus ištikimybė Dievui buvo ne tik Dievo Sūnaus poelgis, tačiau ir žmogaus, nes tas poelgis buvo įvykdytas žmogiškoje prigimtyje. Todėl kiekvienas, kuris per tikėjimą artinasi prie Kristaus, per malonę tampa viena su juo, su jo ištikimybės ir atsidavimo Tėvui poelgiu, tampa Kristaus poelgio ir nuopelnų dalininku. Kuo labiau žmogus atsiduoda Dievui per jo Sūnų, tuo daugiau gėrio laimi sau ir kitiems, jame atsiranda sugebėjimas ir akstinas daryti gėrį.

Nuo to karto mūsų išganymo sąlyga yra tik vienybė su Kristumi per tikėjimą į jį, patvirtinant tikėjimą  darbais, nes tikėjimas be darbų būtų tuščias ir save neigiantis reiškinys. Todėl kaip kaliniui laisvė reiškia išsivaduoti iš grandinių ir kameros, taip krikščioniui išsivaduoti iš blogio ir nutolimo nuo Dievo reiškia atsisakyti nuodėmės, kuri iš esmės paneigia žmogaus vienybę su Kristumi ir atsidavimą Dievui.

Kristaus malonė nėra bevaisė, nes ji pasireiškia visokeriopu teisumu ir teisingumu, gerais poelgiais Kristuje. Dievo malonė pasireiškia savo vaisiais, t.y. žmogaus elgesiu tiesoje ir meilėje. Todėl kas neneša gerų vaisių, tas nėra atpažįstamas kaip Jėzaus mokinys, jame nėra tiesos ir amžinai pasiliekančio gyvenimo.

Kad vienybė su Kristumi ir dalyvavimas jo atsidavime Tėvui būtų įmanomi, tikintieji kas savaitę dalyvauja Kristaus aukos sudabartinime – Mišiose, klausosi Dievo žodžio, praktikuoja sakramentus, eina atsivertimo ir atgailos keliu, nes tai įveda žmogų į malonės pasaulį, įgalina sekti Kristumi ir visiškai atsiduoti Tėvui, t.y. atsirasti teisingoje egzistencijoje. Toks supratimas ir laikysena brandina jame ne tuščią davatkiškumą, tačiau tikrą tikėjimą, per kurį asmuo vienijasi su Kristumi ir su juo pasiveda Tėvui.