Kalėdojimo etiketas

Senas ir gražus paprotys yra kalėdojimas, kai kunigas aplanko savo parapijiečius. Šią praktiką numato ir apibrėžia Kanonų teisė: „Norėdamas geriau išpildyti ganytojiškas pareigas, klebonas turėtų pasistengti susipažinti su jam pavestais tikinčiaisiais, todėl turėtų lankyti šeimas, dalyvauti savo tikinčiųjų rūpesčiuose, ypač nelaimėse ir liūdesyje, bei stiprinti juos Viešpatyje, ir, jei kur klysta, išmintingai pataisyti. ” (kan. 529 §1.[1][2])

Nors minėtas kanonas nenurodo konkretaus laiko (galima manyti, kad aprėpia visus metus), Atgimimo laikais ir atgavus Nepriklausomybę kalėdojimas Lietuvoje prasidėdavo po Vėlinių Oktavos ir tęsiasi iki Kalėdų. Istoriškai ir pagal senųjų liturginių pašventinimų mintį, kalėdojimas buvo susijęs su Epifanijos (Trijų Karalių) iškilme ir tęsėsi nuo sausio 6 d. iki vasario 2 d. (Grabnyčių šventės). Šios tvarkos buvo laikomasi visame katalikiškame pasaulyje ir dabar taip vyksta, pavyzdžiui, Lenkijoje, jos laikosi ir kai kurie lietuviškų parapijų kunigai.

Pagrindinis kalėdojimo tikslas yra kunigo malda su parapijiečiais jų namuose, šeimos ir namų palaiminimas ateinantiems metams, kai kuriais atvejais – namų egzorcizmas. Tai ir puiki proga artimiau susipažinti, pasikalbėti tikėjimo, šeimos, pedagogikos ir kt. temomis.

Namuose reikėtų paruošti altorių: uždengti stalą balta staltiese, pastatyti kryželį, uždegti vieną ar dvi žvakes, padėti Šv.Raštą, šv.vandens ir šlakstyklėlę (jei turime).

Kunigo apsilankymas kalėdojimo metu savo pobūdžiu yra iškilmingas įvykis, kuriam tinkamai pasiruošiame ir jame dalyvauja visa tų namų šeima.

Turime susitarti dėl laiko arba pasiruoši iš anksto nurodytam laikui. Būtų netaktiška tuo pačiu metu kviesti į svečius ar susitikimą kitus asmenis. Reiktų susitarti su jais iš anksto kitam laikui. Vizito proga reikėtų susitvarkyti namus ir apsirengti iškilmingesniais rūbais.

Atvykusį kunigą pasitinka ir jam duris atidaro namų šeimininkas. Jis paprašo ir padeda nusirengti paltą, pakabina jį ant pakabos, pasiūlo nusiplauti rankas. Reikia pasirūpinti tualeto švara ir švariu rankšluosčiu.

Paskui kunigas pakviečiamas į svetainę (pagrindinį kambarį), kur jo laukia išsirikiavusi šeima. Pirmiausia jis sveikinasi su namų šeimininke, tada seneliais, vaikais pagal amžių ir lytį (pvz. šešiolikmetė dukra, dešimtmetė dukra, septynmetė dukra, aštuoniolikmetis sūnus, keturiolikmetis sūnus).

Jei kunigas nėra pažįstamas su kai kuriais asmenimis, tuomet namų šeimininkas supažindina, pavyzdžiui: „Adelė Milašiūtė, mano dukra, 8 klasės mokinė. Kunigas Vincentas Jokūbauskas, mūsų parapijos klebonas“. Arba: „Leiskite pristatyti mano sūnų Vytą Milašių, 3 kurso fizikos studentą. Kunigas Vincentas Jokūbauskas, mūsų parapijos klebonas”. Jei kunigas nepažįsta šeimos, tada pirmas prisistato namų šeimininkas, savo ruožtu jam prisistato klebonas, tada namų šeimininkas pristato iš eilės pirma savo žmoną, tada visus kitus pagal anksčiau nurodytą tvarką. Jei kunigas pažįstamas tik su namų šeimininke, tuomet ji pristato jam savo vyrą, o vyras supažindina su kitais šeimos nariais.

Pasisveikinus, šeimininkas pakviečia kunigą atsisėsti. Po jo atsisėda ir šeimos nariai. Šeimininkas pradeda taip vadinamą small talk pokalbį apie nieką, neutralius dalykus. Kunigas pakreipia kalbą link šeimos gyvenimo arba religinius dalykus, arba nutraukia kvietimu pasimelsti. Visiems atsistojus, atliekamos maldos ir apeigos. Šeimininkas palydi į kambarius, kuriuos kunigas šventinimo metu pašlaksto šventintu vandeniu.

Po maldos šeimininkas gali įteikti kunigui voką su auka, vėl kviečia kunigą atsisėsti, pradeda draugišką pokalbį rimtesnėmis bendromis temomis, o šeimininkė pasiūlo atsigerti arba užvalgyti, kaip ir kiekvienam lauktam svečiui. Kunigas gali tęsti pokalbį apie savo vizito tikslus, gali pereiti ir į draugiško pokalbio lygmenį, tačiau gali pareikšti, jog turi keliauti. Bet jei niekur neskuba, gali priimti šeimininkės pasiūlymą atsigerti ar ir pasivaišinti.

Nevalia kunigo spausti ir šantažuoti, kad kunigas pasivaišintų, pavyzdžiui: „Įsižeisime, jei pas mus nieko neužvalgysite. Pusę dienos ruošiausi jūsų apsilankymui“. Netinka kelis kartus raginti pasilikti ilgiau ar pasivaišinti. Parodytume nemandagumą, jei kunigas suprastų šeimininkų nekantrumą, jog jis greičiau išeitų.

Jei kunigas priima pasiūlymą užvalgyti, tuomet sodiname jį prie stalo garbingoje vietoje, būtent šeimininkei iš dešinės pusės. Netinka užtęsti pasivaišinimo, reikia taip viską paduoti, kad būtų galima užbaigti pasivaišinimą bet kurią akimirką. Netaktiška kalėdojimo metu vaišinti kunigą alkoholiu ir įkalbinėti išgerti.

Kai kunigas pakyla išvykimui, atsisveikinama su juo ta pačia tvarka, kaip ir pasisveikinta. Į prieškambarį kunigą palydi šeimininkas, kuris padeda jam apsirengti, atidaro duris.
Sveikinamės ir atsisveikiname su kunigu žodžiais „Garbė Jėzui Kristui“, „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“, „Su Dievu“ ir pan.