Kaip motina Teresė atliko “egzorcizmą” žurnalistui. IV eilinis sekamdienis

Kartą vienas karštakošis žurnalistas bandė išprovokuoti motiną Teresę savo klastingu klausimu:

– Tai yra nuostabu, kad jūs rūpinatės vargšais, bet kodėl Bažnyčia ir Vatikanas yra aptekę turtais?“.

Motina Teresė pažvelgė jam tieisiai į akis ir atsakė:

– „Man atrodo, jog jūs esate nelaimingas, kažkas jus neramina, neturite širdies ramybės. Jums reikia atrasti tikėjimą, bet jei sunku jums tikėti, bent dažniau šypsokitės, nes per tai pasireikš bent nedidelė dalelė Dievo tikrovės“.

Tas pokalbis leidžia suprasti šio sekmadienio šv.Rašto fragmentus apie tautos murmėjimą prie Meribos, tarpininkus tarp Dievo ir žmonių bei demonų išvarymą. Tai tarpusavyje susiję dalykai.

Žurnalistas išgirdo motinos Teresės žodžius, kurie atsikartoja 95 psalmėje: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės, kaip anuomet prie Meribos, kaip tyruose Masos dieną kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė“. „Masa“ reiškia gundymą, o „Meriba” – ginčą, barnį. Su tokiu nusistatymu ateina šių dienų žmonės į bažnyčią, taip kreipiasi į Dievą, taip elgiasi vieni su kitais – ginčydamiesi, priekaištaudami ir reikalaudami absurdų. Nes tokia yra jų neklusni, maištinga ir viskuo nepatenkinta širdis. Žiniasklaidoje, šeimose, parapijose darosi Masa ir Meriba, kietaširdžių maištas prieš viską ir visus.

Tokia būsena yra demoniška, tai puolusių angelų ir žmonių tikrovė, kuomet prarandama, kaip sakė Teresė, dieviško gyvenimo apraiškos, pasireiškiančios Šventosios Dvasios dovanomis ir vaisiais, kurių vieną paminėjo vargšų motina – dažniau šypsokitės, daugiau vilties ir šviesos. Šėtonas padarė pasaulį ištisine Masa ir Meriba, kuriame tyro džiaugsmo retai besutiksi.

Esant tokiai murmėjimo epidemijai Viešpats siuntė galingus ženklus, pats prakalbo per gasdinančius gamtos reiškinius ir stebuklus. Tauta išsigando ir prašė pranašų, Dievo tarpininkų, kurie žmogiška kalba perduotų Dievo žodį, nes jo akivaizdybė yra nepakeliama: „Aš negalėsiu darkart klausytis Viešpaties, savo Dievo, griaudimo ir negalėsiu darkart žiūrėt į tą didelę ugnį, idant nenumirčiau“.

Dievas parodė savo gailestingumą ir pagerbė žmogaus laisvę, kai ne jėgos ir baimės argumentais, bet siųsdamas Mozę ir Araoną, pranašus, galiausiai žmogumi tapusį savo Sūnų kalbėti Dievo žodžius žmogaus lūpomis. Siuntė ir motiną Teresę, kad nelaimingam žurnalistui pasakytų jo nuolatinio nepasitenkinimo ir kabinėjimosi prie kitų esmę – tavo širdyje Masa ir Meriba, demoniška tikrovė, tu turi priimti tikėjimą ir rodyti gerumą kitiems, kad išsivaduotum iš velniško apsėdimo.

Kafarnaumo sinagogje Jėzus atliko egzorcizmą, išvarė piktasias dvasias iš apsėsto žmogaus, per kurį tos šaukė: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų sunaikinti?“. Taip: Jėzus atėjo panaikinti žmonių širdyse velniško priešinimosi ir užsispyrimo, jo argumentų. Juk šėtonas dar yra vadinamas kaltintoju ir skundiku, kuris ištisai kaltina žmogų Dievui ir Dievą žmogui, žmogų kitam žmogui. Išvydę Dievą demonai dar bandė jį kaltinti, tačiau buvo priversti pasišalinti tarsi murmantys izraelitai nuo Horebo kalno. Galiausiai apleido nelaimingojo kūną ir dvasią. Pnašiai motina Teresė atliko savotišką egzorcizmą pretenzijomis plūstančiam, visus kaltinančiam nelaimingam žurnalistui, kuris užtilo jos dvasios ir argumentų išlaisvintas iš užburto skundų rato. Tikiu, jis ėmė stengtis labiau šypsotis ir perteikti savo širdyje bei pasaulyje esantį gėrį.

Kur juda Europa, Masos ir Meribos nuotaikos bei demoniškų dvasių apsėsta? Kas dar išgirs Dievo tarnų žmogiškus žodžius? Kas galės atsilaikyti, kai Dievas ims kalbėti Horebo kalno kalba?