Jėzaus pagyrimas konservatyvumui. V eil. sekmadienis

Iš Jėzaus lūpų ne kartą pasigirsta barimasis ant fariziejų ir kitų apsimetėlių. Vadina juos angių išperomis, pabaltintais karstais, numirėlių kaulais ir t.t. Bet šį sekmadienį girdime Jėzaus švelnius, pagyrimo, įvertinimo žodžius savo mokiniams: “Jūs esate žemės druska ir pasaulio šviesa”.

Čia derėtų kukliai paprieštarauti, jog tai ne mes, bet Jėzus yra tikroji druska ir šviesa, kuri apsaugo krikščionis nuo sugedimo ir daro juos pavyzdžiu kitiems. Kas mes būtume be Jėzaus malonės ir mokymo? Tai Jėzaus mumyse ir per mus, kol esame vienybėje su juo, yra ir druska, ir šviesa.

Iš čia kyla ir paaiškinimas, atsakymas į Jėzaus klausimą, kurį uždavė ir sąmoningai neatsakė: jei druska nustotų sūrumo, kuo reikėtų ją pasūdyti? Krikščionių “pasūdymas” vyksta per grįžimą prie Jėzaus mokymo ir malonės, gyvenimo būdo.

Užtenka palyginti, kuo buvo žmonija iki Jėzaus ir yra be Jėzaus, ir suprasime, kad krikščionys yra žmonijos avangardas, šviesa ir išgydymas. Niekada tiek gražių pasiekimų, solidarumo ir teisingumo žmonija nerėgėjo, kaip krikščioniškoje eroje. Katalikybės pagimdyta civilizacija su savo nuostabiais pasiekimais ir privalumais pranoko visą praeitį ir duos esmines gaires ateičiai.

Deja, dabar matome liūdną vaizdą: krikščionybės išmetimą į gatvę, trypiamą katalikybę, be įtakos, be poveikio. Jėzaus diagnozė yra aiški: tai liberali, pataikaujanti pasaulio dvasiai katalikybė be savybių, be principų, praradusi konservacines  savybių.

Bijoma šiandien konservatyvumo, t.y. tikros druskos. Ir vėl galima patikrinti: liberalioji katalikybė miršta, konservatyvioji – klesti. Liberalioji, pigioji, prostitucinė katalikybė nėra verta pagarbos, Dievas ją išmetė voliotis ant pasaulio kelio, ji yra visų mindoma, nes ji atsisakė ištikimybės Jėzui ir jo istoriškai nuosekliai Bažnyčiai.

Galima sakyti, jog Jėzus pagyrė konservatyvumą, autentiškas savybes išlaikantį tikėjimą. Su juo belieka skelbti: tegyvuoja katalikiškasis ir stačiatikiškas konservatyvumas, originalioji, autentiškoji krikščionybė, per kurią ir skleidžiasi toji sūrumo nepraradusi žemės druska ir pasaulio šviesa.