Jaunatviškoji puikybė. XXIV sekmadienis

Palyginime apie sūnų palaidūną pasakojama, jog jaunesnysis paliko tėvą morališkai sužeistą ir materialiai nuskurdintą, iškeliavo ieškoti savo laisvės ir prasmės. Iš tikrųjų, čia kalbama apie dangiškojo Tėvo santykį su žmonija, kuri yra sudaryta iš dviejų tipų žmonių: vieni veržiasi link Dievo, kita – nuo Dievo bėga.

Jaunesnysis sūnus simbolizuoja visus tuos, kurie bando susikurti bedieviško gyvenimo prasmę, kažkokius surogatus, stabus. Jais gali būti praktiškai bet kas, nes kai žmogus nebetiki Dievu, tuomet ima tikėti bet kuo: mokslu, horoskopais, darbu, turtu, netgi geležine ožka ir t.t. Jaunesnysis reiškia, kad bedievybė atsirado vėliau, yra antrinis dalykas, nes pradžioje bedievybės nebuvo. Religija priklauso žmogaus prigimčiai, yra kažkas esminio ir natūralaus.

Jaunatviškoji puikybė ir susireikšminimas nėra kažkas naujo, būdingo tik dabartiniams laikams. Visų laikų ir kultūrų visuomenės ir šeimos bandė jaunuolių puikybę ir jų maištą išspręsti įvairiais būdais. Apibendrintai galima išskirti ypač du – išbandymą ir pažeminimą, kad jaunuolis susivoktų nesąs pasaulio centras, kad pasvertų savo jėgas ir galimybes, atrastų savo vietą pasaulyje ir kitų žmonių atžvilgiu. Kokį metodą taiko Dievas? Laisvės, kantrybės ir gyvenimo pamokos.

Palyginime minimo jaunesniojo sūnaus psichologija yra pažymėta puikybės, kuri visada reiškiasi kaip kvailybė, nes išpuikėlis nepastebi daugelio esminių ir akivaizdžių dalykų, kaip antai, savo priklausymo nuo Dievo, jog be Dievo jis nesugebės valdyti ne tik pasaulio, bet ir savo paties gyvenimo, jog turima nuosavybė yra Dievo dovana, laikinai paskolinta, kad jis yra laikinas šiame pasaulyje, kad privalo ne tik imti, bet ir duoti, būti atsakingas už savuosius. Jaunas išpuikėlis galvoja, jog jis yra savo gyvenimo ir laimės kalvis. Šio sekmadienio evangelijos istorija liudija, jog taip nebuvo.

Nelaukdamas tėvo mirties ir demonstruodamas savo požiūrį – tu man miręs – jaunesnysis sūnus akiplėšiškai pareikalavo padalinti ir atiduoti jam palikimo dalį, kurios neuždirbo, nenusipelnė, kuri gali bet neprivalo būti dovana. Tėvas, t.y. Dievas, išpildo šį žmogaus troškimą, leidžia jam pasiimti ir disponuoti savo kūnu, sveikata, laiku, gabumais, gamtos turtais, leidžia būti akiplėšišku ir neprotingu, kadangi toks  asmuo pamokymų ir patarimų nepriima. Tuščia būtų kalbėti, jog kažkas nevalia ar valia, nes jis vis tiek darytų savo. Jam belieka susidurti su griežta ir skaudžia gyvenimo pamoka.

Palyginime rašoma, jog sūnus patraukė į tolimą šalį, kuo toliau nuo tėvo, kad galėtų kuo mažesnę įtaką ir kontrolę patirti. Tolimiausia nuo Dievo morališkai ir dvasiškai vieta bei būsena yra pragaras, link kurio ir patraukė maištingoji siela. Nieko naujo, nes ir šiandien dažnokai išgirsti teiginį, jog Dievas yra priešas, o velnias – draugas.

Palyginime pasakojama, kad pradėjęs badauti sūnus parsisamdė ganyti kiaules pas tolimosios šalies gyventoją, kitaip sakant, jis tapo velnio tarnu. Jo ganomos kiaulės – tai demonai, kurios gali reikšti ir jo ydas bei piktus darbus. Rašoma, jog jis negalėjo net kiaulių ėdalu pasistiprinti, kadangi dar niekas o niekas nerado stiprybės, sveikatos ir džiaugsmo darydamas nuodėmes.

Dvasiniai mokytojai ir mistikai, egzorcistų patirtis dažnai susieja atskiras nuodėmių ir ydų rūšis su atskirais demonais. Jie yra nepasotinami dėl savo sugedusios ir iškrypusios asmenybės, reikalaudami ir skatindami, mėgaudamiesi nuodėmių darymu. Tai tampa blogu įpročiu – yda, o per ydą žmogus gali tapti vis labiau apvaldomas. Jo demoniškos kiaulės ir kiaulystės auga, o jo siela vis labiau skursta.

Jaunėlis švaisto gautąjį turtą palaidai gyvendamas, nes išmintingai gyventi jis nenori, patarimų nepriima, o viską prarasti išminties ir pastangų nereikia, tai įvyksta labai greitai ir nepastebimai. Tada ateina skurdas, badas ir vargas, bet nebūtinai vien materialinis, tačiau dar labiau dvasinis. Žmogus įeina į pastovią nepasitenkinimo ir pretenzijų būseną, jam niekas nebeįtinka ir nebepatinka. Nuodėmingas gyvenimas ima atsibosti, jis gali būti tik dar nuodėmingesnis, dar labiau skubantis ir rafinuotas, pasitelkiant įvairius užsimiršimo būdus. Prasideda moralinės, nuodėmės „pagirios“. Žmogus įsisuka į naikinančią karuselę. Ar kas matė laimingą žmogžudį, vagį, ištvirkėlį ir t.t.? Laimė kyla tik iš taikos su Dievu, iš buvimo mylinčioje šeimoje ir dorumo.

Palyginime pasakojama, jog absurdų ir demonų išvargintas sūnus susimąstė, pamažu ima grįžta į pirminę būseną, kuomet Dievas jį sukūrė protingą, tikintį, pašauktą į šeimos gyvenimą, kūrybingą. Jis suvokė, jog gyvenimas ne pas tėvą, ne Dievuje neturi jokios prasmės, nes visi jo užsiėmimai galų gale baigėsi tamsa. Dabar jam reikėjo kažkaip išspręsti prarasto orumo klausimą, atgauti tai, kas teikia prasmę ir stiprybę dvasiai. Jis nuolankiai galvoja, jog būtų laimingas gavęs pas tėvą bent tarno pareigas bei stiprybę teikiančios jo duonos, nes velnias žmogumi nesirūpina, jis tik sugeba naikinti, alinti ir žeminti.

Išganytojas pasakojo, jog grįžtantį sūnų tėvas pastebėjo iš tolo, pribėgo, apkabino, išbučiavo. Dievas mato žmogaus širdį, todėl besiartinančiam prie jo nusidėjėliui padeda įveikti atsiradusį atstumą, skuba su savo malone ir gailestingumu. Tėvas nebežiūri įžeidimo, padarytų nuostolių, nes atgavo sūnaus sielą, kuri atgimė iš puikybės į nuolankią išmintį, iš netikėjimo į tikėjimą, iš nuodėmės į teisumą, grįžo iš šėtono vergovės į savo tėvo šeimą. Tėvas nenori priimti jo kaip tarno, nes sūnaus prigimties net sunkiausios nuodėmės negali visiškai paneigti. Dėl šios priežasties Bažnyčia ragina atsisakyti mirties bausmės turėdama vilties, kad nusikaltėlis atras savo sūniškąjį orumą, atsivers ir išsigelbės.

Šis pasakojimas parodo, jog Dievui kiekvienas žmogus yra brangus, jog nei vieno jis neišvaro iš savo namų, nebent tik patys išeina, ir kad jis laukia, kuomet nuklydęs bedievybės keliais žmogus susimąstys ir pradės savo grįžimo kelionę į Dangiškojo Tėvo namus. Žinoma, tolimosios šalies kiaulių valdovas sunkiai susitaikys su mintimi, jog tarnas pabėgo. Jis siųs kitus savo tarnus, kad jam grąžintų kiaulių ir kiaulysčių ganytoją.

Šis evangelijos pasakojimas nukreipia mūsų mintis į jaunus žmones, kurie yra labai išbandomi ir puolami velnio. Jis įmantriai manipuliuoja jauno žmogaus naivumu, ydomis ir aistromis. Tai galima pavadinti jaunystės apsėdimu, kuris prasideda daugiau mažiau nuo 14 metų ir tęsiasi iki 30, 40 metų. Kitiems ir nepasibaigia, taip ir miršta tokioje būsenoje. Kuo jaunesnis žmogus pradeda ganyti velnio kiaules, tuo labiau susigyvena su jomis.

Nors kartais jaunų žmonių nuopuoliai yra neišvengiami, tačiau reikia viską daryti, kad jie būtų kuo vėlesni ir neįgautų sunkių formų. Klaidos padaro žmogų nuolankesnį, tačiau didelės klaidos gali sudaužyti jo sielą ir gyvenimą, kai nieko nebeišeina iš šukių sulipdyti. Kiekviena šeima turėtų taip suorganizuoti savo vaikų gyvenimą, kad, pasak šv.Pauliaus, nebūtų vietos velniui.

1 komentaras

  1. Tiesa yra ta,kad tik darbu igytos Vertybės Branginamos,deja dažnos mamos ir tėvai „lengvina“vaikų gyvenimą,tuom nužudydami vaikuose Empatijos Jausmą….

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.