Duona ir trupiniai, vaikai ir šunys. XX eil. sekmadienis

Vienas pažįstamas nesenai manęs užklausė: kuo skiriasi žydai nuo lietuvių? Galima būtų atsakyti, jog visa, kas yra žmogiška, mums nėra svetima, yra bendra ir lietuviui, ir žydui. Bet reikia turėti omenyje tai, jog didelė žydų diaspora įsikūrė buvusios abiejų tautų respublikos teritorijoje, kuri apėmė dabartinės Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos žemes, ir čia gyveno iki pat nacistų įvykdyto sunaikinimo, t.y. beveik penkis šimtmečius. Be abejo, toks ilgas būvimas greta neišvengiamai padarė ir gerą, ir, galbūt, blogą įtaką.

Pasak to mano pažįstamo, lietuviai iš žydų išmoko kombinuoti, o komunizmo metais tai dar labiau ištobulino. Tą sugebėjimą galėtų iliustruoti juokingas pasakojimas, kaip 10 žydų sudėtinį balių darė. Susitarė atsinešti po pusę litro degtinės, supilti į bendrą indą ir drauge vaišintis. Sakytum, kas gali būti gražiau kaip solidarumas ir pasidalijimas. Kai taurelės buvo pakeltos ir tostas už draugystę pasakytas, pasirodė, jog taurelėse buvo vanduo. Visiems pasidarė nejauku, nes atsinešė po puslitrį vandens. Kiekvienas iš jų galvojo, jog jei visi atsineš degtinės, tuomet mano įpiltas vanduo nebus pastebėtas. Taip draugų sąskaita bus sutaupyta ir pasilinksminta. Bet kad balius įvyktų, kad kombinuotojas galėtų kombinuoti, reikėjo kad kiti būtų sąžiningi ir nekombinuotų. Šis anekdotas vaizdžiai iliustruoja ir mūsų pilietinio, bendruomeninio, parapijinio gyvenimo atvejus, kuomet savanaudiškas kombinavimas paskandina bendrąjį gėrį pažadų, planų ir gerų ketinimų jūroje.

Šio sekmadienio šv. Rašto skaitinių fragmentai byloja apie žydų tautos išrinkimą žmonijos išgelbėjimo labui. Dievas pasirinko pačią prasčiausią, prislėgtą, labiausiai ujamą tautą, kad ją išgelbėdamas, parodytų savo gailestingumą ir kitoms tautoms. Deja, toji tauta ne visada nenorėjo dalintis Dievo meile ir gailestingumu, bet kai kada su panieka didžiavosi kitų tautų atžvilgiu, vadindama gojais, demonų vaikais, šunimis, vergais ir kitais epitetais. Pasiskaičius kai kurių žydų mokytojų raštus plaukai stojasi ant pakaušio, ką jie galvoja pasiekti ir kaip jie traktuoja likusią žmoniją. Pasaulio užvaldymo ir žmonių pavergimo idėjos skamba pavojingai ir atstumiančiai.

Iš pažiūros, panašų mąstymą pastebime ir Jėzaus žodžiuose: „nedera vaikų duonos duoti šunyčiams“. Suprask, išrinktoji tauta yra vaikai, kuri valgo duoną nuo stalo (civilizacijos ir pilnatvės paveikslas), o pagonys (visi kiti) yra šunų lygio, kuri tenkinasi gyvenimo ir tiesos trupiniais. Tikėjimo ir tiesos požiūriu taip ir yra: pagonybė ir bedievybė yra sudaryta iš tiesos trupinių, kurios egzistencija primena šliaužiojimą po žemę priėmus gyvūno pavidalą. Kitu atveju Jėzus yra panašiai pasakęs, jog nedera perlų duoti kiaulėms.

Nesunkiai pastebėsime, jog Jėzus pirmiausia troško gelbėti savo tautos tikėjimą, kuris tapo pavojingai iškreiptas. Deja, tauta atmetė Mesiją, nebenorėjo būti Dievo gailestingumo įrankiu, pasuko kombinavimo keliu, todėl ji buvo nušalinta nuo Dievo gailestingumo plano kaip pagrindinis įrankis, buvo atsigręžta į pagonių tautas, kad per Bažnyčią į Dievo Karalystę ir išganymą būtų patrauktos visos pasaulio tautos. Apaštalas Paulius sielvartavo, kad vaikai prie stalo okupavo ir vietas, ir duoną, nebenorėdami atlikti savo pašaukimo: šunyčiais pavirtusius žmones keisti į žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, pavidalą.

Duonos ir trupinių, vaikų ir šunų simbolis yra iškalbingas, užgriebia tolimą ir artimą istoriją, visas gyvenimo sritis. Ypač tai tapo pavojingu reiškiniu, kad 1 procentas pasaulio gyventojų valdo 96 procentus pasaulio turtų, o likusieji turi tenkintis trupiniais nuo jų stalo. Pajamų ir pragyvenimo, socialinė nelygybė paūmėjo ir Lietuvoje. Valstybė ir darbdaviai, kurie laiko tautiečius gyvuliais ir mėto jiems trupinius, paskatino jų emigraciją. Gal dėl to yra kalta ir kolonistinė ES didžiųjų šalių politika, paverčiant satelitines valstybes prekių realizavimo rinka ir pigios darbo jėgos importo šalimis?  Turtuoliai mėto mokesčių trupinius į valstybės biudžetą, o valstybė gyvena iš vargšų paimtų trupinių. Susidaro įspūdis, kad ir ES Lietuvai duoda trupinius, o atima iš jos duoną: pramonę, rinką, kvalifikuotą ir jauną darbo jėgą.

Panašiai nuo duonos prie trupinių perėjome ir filosofijos, tikėjimo, kultūros srityse, kai vis labiau įsigali akimirkos etika, primityvizmas, dogminės klaidos ir žemosios emocijos. Kombinavimas vyksta ne tik materialiniuose, tačiau ir intelektualiniuose svarstymuose, kuriant naujas lytis, naujas santuokas, vykdant socialinius eksperimentus, plaunant vertybes ir dorybes. Įsigalėjo riksmai tų, kurie skelbia dalines tiesas ir kurie nenori priimti pilnų atsakymų apie žmogų, apie gyvenimo prasmę.

Katalikų tikėjimas yra Dievo vaikų tikėjimas, kurie renkasi prie Dievo Žodžio, Eucharistijos, šeimos ir tautos stalo, nuo kurio jie ima tiesos, amžinybės ir kasdienę duoną, ja dalijasi NEKOMBINUODAMI: netrupindami,  nemėtydami, vertai. Bet ar išlįs iš po stalo visi ten slankiojantys dvasiniai, moraliniai, kultūriniai šunyčiai, kurie nenori atsisėsti prie bendro Dievo vaikų stalo?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.