Tikėjimas – tai kontaktas (V Gavėnios sekmadienis A, vėlesnės Mišios)

Sakyta 2026 m. kovo 22 d., V Gavėnios sekmadienis (A metai; Ez 37, 12–14; Rom 8, 8–11; Jn 11, 1–45), vėlesnės Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Prisėskime. Praėjusį sekmadienį skaitėme Evangeliją, pasakojančią, kaip Jėzus išgydė aklą nuo gimimo žmogų – padarė tai, kas tuomet žmonėms buvo neįmanoma. Šiandien girdime apie dar stipresnį dalyką: jis prikėlė iš mirties lavoną, kuris jau dvokė. Praėjusį sekmadienį mums norėta pasakyti, kad tikėjimas yra regėjimas, o netikėjimas – aklumas. Šį sekmadienį mums norima pasakyti: kas tiki Dievą, tas turi gyvybę ir gyvenimą, o kas netiki Dievu, tas eina į amžiną mirtį – jis yra apmiręs. Pažiūrėkime tiksliau, apie ką čia kalbama. Jėzui buvo pranešta, kad jo geras bičiulis Lozorius serga. Jis nepaskubėjo, užtruko, ir liga baigėsi mirtimi: jam atėjus, amžinatilsį Lozorius jau buvo kape. Sakytum, Jėzus tyčia išprovokavo tokią įvykių eigą – leido jam sirgti ir numirti, kad paskui, jį prikeldamas, parodytų savo dieviškąją galybę.

Pažiūrėkime, ką jis pasakė, gavęs žinią apie ligą: ši liga ne mirčiai, bet Dievo garbei. Kokių būna ligų? Liga Dievo garbei – štai girdime vieną apibrėžimą. O su kuo gyvenime dažniausiai susiduriame? Su liga kaip mirties pranešėja, kuri mus ruošia suvokti, susitaikyti ir priimti faktą, kad judu link mirties slenksčio. Dėl ko dar būna ligų? Dėl nuodėmės: žmonės gyventų ilgiau, būtų sveikesni, jeigu nedarytų kai kurių nuodėmių. Todėl liga sustabdo žmogų, kad jis nebedarytų nuodėmės. Šventajame Rašte randame, ir gyvenimas mums rodo, kad ligotas kūnas jau nebegali, nebenori nusidėti. Žinome ne vieną atvejį: dar nusidėtų žmogus, bet viskas – jau ligotas. Taip Dievas sustabdo žmogų blogio kelyje, kad jis liautųsi daręs nuodėmę. Be abejo, liga turi ir atgailos pobūdį: kai susergame, susimąstome, pasidarome nuolankesni, galbūt tada iš širdies eina nuoširdesnė, nuolankesnė malda. Tada žmogus apmąsto: kas įvyko, ką aš ne taip darau, gal galiu kažką pataisyti? Kartais gyvenime, kaip sakome, atsitinka toks paradoksas – laimė nelaimėje. Ar turėjote tokių dalykų? Atrodo, kažkas sunkaus, blogo atsitiko, bet, žiūrėk, iš to išėjo kažkas gero: Dievui padedant, net iš nelaimės gali išeiti laimė.

O čia girdime: ši liga ne mirčiai, bet Dievo garbei. Šis ligos ir mirties apibrėžimas iš tikrųjų mus stebina – Dievo garbei. Kitaip sakant, žmogaus liga yra Dievo valioje: Dievas numatė, kad žmogui reikės pereiti per ligą, kad jį pakeltų, patobulintų, kad jis iš tikrųjų išsivaduotų iš kažkokių žemiškų pančių, klaidų – pasitaiko tokių atvejų. Bet šiuo atveju Lozorius susirgo ir numirė, kad apsireikštų Jėzaus galybė, kad jis parodytų mums turįs galią suteikti žmogui gyvybę, nes jis yra Dievas.

Kas yra gyvybė – ar kada susimąstėte? O kas yra mirtis? Gyvybė – tai kai viskas sujungta, kai nėra atjungimo, kai neužsikišusios kraujagyslės, kai visi organai veikia teisingai, visi yra jungtyje, sistemoje. Kas yra socialinė mirtis? Kai žmogus arba atskiriamas, arba pats atsiskiria nuo visuomenės ir, būdamas visuomeninė būtybė, pradeda išsigimti – sociopatai, atsiskyrę nuo visuomenės. Matome, kad visur gyvybė yra kontakto reikalas: kontaktas su gamta, su energijos šaltiniais, su kitomis gyvomis būtybėmis; mūsų ląstelės kontaktuoja viena su kita, organai kontaktuoja, kraujagyslės – viskas. Kiekvieną dieną naudojate šviestuvus: įjungiate – dega lemputė, išjungiate – kontakto nėra, nebedega. Visas pasaulis taip sutvarkytas, todėl Jėzus mums kalba apie gyvybę ir mirtį kaip apie kontakto reikalą. Jeigu neturime kontakto su Dievu, atsiranda žmogaus mirties situacija: jis, Dievo kūrinys, pradeda merdėti. Ir štai Jėzus sako: kas mane tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Pasirodo, tikėjimas yra kontaktas. Ir ką mes čia dabar veikiame? Visi atėjome pasimelsti, atsigręžti veidu į Dievą, atėjome su juo bendrauti, ieškoti jo veido, jo malonės. Kai žmogus meldžiasi, jis ieško ryšio su Dievu, ir Dievas jį gaivina – ir, kaip girdime, prikelia ir prikels mus visus, kūnu mirusius, bet dvasia gyvus.

Kad tai tiesa, matome iš daugybės pavyzdžių. Ten, kur įsigali bedievystė – pažiūrėkite ir šiomis dienomis – žmogus krinta, žmogaus gyvenimas pasidaro nebenormalus. Todėl maldos stoka, tikėjimo stoka yra pavojinga ir atskiram žmogui, ir visuomenei, ir valstybei. Žiūrėkite: Kuba, komunistų šalis, neišsivaduoja iš problemų. Venesuela – turtinga išteklių šalis, komunistų apvaldyta: žmonės gyveno didžiausiame varge; nuėmė tą Madurą – dabar pamažu ten viskas gerėja. Šiaurės Korėja. Mes juk gyvenome komunizme: iškreipta prigimtis, iškreipti reikalai. Visur, kur įsigali bedievystė, viskas pradeda smukti. Štai žiūrėkite – mūsų Lietuva. Kas galėjo patikėti, kad ją apvaldys bedieviai? Visuose esminiuose postuose – netikintys, Dievo malonės neturintys žmonės: teismai, konstituciniai ir taip toliau. Nėra Dievo malonės, nėra kontakto – žmogus gyvena be kontakto su tikrove, su Dievu, su kitais, ir prasideda visuomenės, valstybės mirtis. Kadangi šiuo metu darbuojuosi Kėdainių rajone – nežinau, kaip Anykščių rajone, – tai Kėdainių rajone vasario mėnesį mirė beveik šimtas žmonių, o gimė devyni. Jūs man pasakykite: jeigu nėra gyvybės perdavimo, nėra kontakto, kaip ta šalis gyvuos? O kodėl visa tai vyksta? Randame, kad bedievystė nualina žmones, jų santykius, nualina valstybę, bendruomenę. Tas vadinamasis liberalizmas, kosmopolitizmas, laisvamanybė – kas gero iš jų istorijoje buvo? Parodykite man pavyzdį, kur bedievystė baigėsi gerai. Visur paskui atsiranda chaosas – moralinis, gyvenimiškas, dvasinis: auga psichikos susirgimų skaičius, smurtas, krinta gyvenimo kultūra. Viskas krinta. O mes kartais taip neatsakingai žiūrime – kaip svarbu ir žmogui asmeniškai, ir visuomenei rūpintis kontaktais ne tik tarpusavyje, bet ir kontaktu su Dievu, su gyvybės Davėju, kuris atgaivina mūsų širdis, suteikia mums gero įkvėpimo, laimina gamtą. Žinome, kad nusidėjėliai pradeda priešintis Dievui, ir Dievo kūrinija priešinasi bedieviui, o mes tikimės, kad iš to išeis kažkas gero. Tada žmogus nebežino, ką daryti: pradeda prievartauti gamtą, kiša trąšas, tą ir aną – visur vykdo smurtą, bandydamas ištraukti, kas dar įmanoma, nualinti viską. Bet kur visa tai veda?

Todėl Jėzus ir sako, kad tikėti juo – tai turėti kontaktą: žmogus yra ant gyvybės linijos, jis šviečia, jis gyvena ir gyvens. O ten, kur dingsta tas gyvybinis ryšys, ir sielose, ir visuomenėje pamažu įsivyrauja pesimizmas, liūdnos žinios, žmogaus nuopuolis, ir paskui, matome, nieko gero nebevyksta. Koks yra Gavėnios tikslas? Per išpažintį atnaujinti krikšto malonę, kuri mus vienija su Dievu, su Jėzumi. Per išpažintį, per maldą vėl grįžtame į tą vienybę su Jėzumi. Velykų šventė mums byloja apie gyvybės stebuklą, o tas stebuklas – kaip Jėzus sakė: kaip aš gyvas per Tėvą, taip ir jūs turėsite gyvybę per mane. Įsidėmėkime šiuos žodžius – toks yra realizmas, tikrasis gyvenimas: mes gyvensime per jį. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *