Liga ne mirčiai, o Dievo šlovei (V Gavėnios sekmadienis A)

Sakyta 2026 m. kovo 22 d., V Gavėnios sekmadienis (A metai; Ez 37, 12–14; Rom 8, 8–11; Jn 11, 1–45), rytinės Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Praėjusį sekmadienį girdėjome pasakojimą apie neregio nuo gimimo išgydymą – tuomet tai buvo neįmanomas dalykas, kad aklas nuo gimimo vėl taptų regintis. Šiandien girdime apie dar radikalesnį dalyką – kaip galima prikelti mirusį. Ir tai ne pirmas Evangelijoje minimas atvejis. Prisiminkime: Jėzus prikėlė iš numirusių našlės sūnų; paskui prikėlė mergaitę, sakydamas jai „talita kum“. Išvertus tai skamba kažkaip net juokingai: „talita“ turi ir kitą prasmę – ožkelė; „ožkele, pašok“. Kreipėsi į tą mirusią mergaitę: na, ką čia dabar guli, ožkyte, šok iš patalo, vėl šokinėk. Tai tiesiog truputį ir juokinga. O šiandien girdime atvejį, kai Lozoriaus kūnas jau keturias dienas palaidotas, jau dvokiantis, ir Viešpats Jėzus jį prikelia.

Girdime tokius Jėzaus žodžius: ši liga, kuria sirgo Lozorius, yra ne mirčiai, bet Dievo šlovei. Pažiūrėkime, Biblija mums nurodo kelias ligos priežastis. Viena pagrindinių priežasčių – nuodėmė: kodėl žmogus serga? Nuodėmė atveda žmogų į ligas, o galų gale ir į mirtį. Turime daugybę tokių pavyzdžių: žmogus galėtų gyventi sveikesnis ir ilgiau, jeigu nenusidėtų; yra įvairių nuodėmių, kurios sutrumpina žmogaus gyvenimą. Dievas siunčia ligą už nuodėmes, nes žinome, kad sergantis kūnas nebenori nusidėti. Reikia kažkaip sustabdyti žmogų – prašau, liga: sustok, žmogau. Sergantis kūnas nebenori nusidėti. Toliau girdime, kad liga paruošia mus mirčiai. Dievas tau siunčia jau sunkią ligą, jau tau praneša: „Vaikeli, jau žiūrėk į priekį – ten matosi slenkstis, susitikimas su manimi, kad mirtis tau nebūtų staigmena. Štai tu sergi, pamažu įsisergi, ir tu dar turi laiko atlikti atgailą.“ Iš tikrųjų, kai žmogus suserga, pamažu nutrūksta jo ryšiai su tuo pasauliu, su visokiais reikalais, nuodėmėmis, su kažkokiais neaiškiais žmonėmis, ir per ligą Dievas tarsi vaduoja žmogų iš šio pasaulio, netgi iš blogio pančių. Būna labai keista girdėti: ateina tartis dėl laidotuvių. Klausiu: „Ar aprūpinote ligonį šventaisiais sakramentais?“ O ligonis jau sirgo kelis mėnesius ar net metus. „Nesitikėjome, negalvojome.“ O Jėzau, su kuo aš čia kalbuosi – su kūdikiais, kurie nesupranta, nesuaugę, nežino? Liga yra kaip pranešimas: žmogau, ruoškis susitikti su Viešpačiu, padaryk šiame pasaulyje dar kas įmanoma gero savo artimiesiems, o svarbiausia – pasirūpink savo sielos išganymu.

Bet šiandien girdime apie dar kitą ligos tikslą – kad apsireikštų didesnė Dievo šlovė. Sakytum, laimė nelaimėje: Dievas tau siunčia kažkokią ligą, o toje ligoje įvyksta tai, ką galvojai esant nelaime, bet išėjo į laimę: tavo siela patobulėjo, tu supratai tam tikrus dalykus, patobulėjai kaip asmuo, galbūt sugebėjai sutvarkyti eilę dalykų. Tai pats geriausias variantas, kaip mums gyventi, sirgti ir kentėti: kad iš nelaimės išsivystytų laimė, ir Dievas tai sugeba padaryti. Šiandien girdime apie Lozoriaus gyvenimą: atsitiko liga, atsitiko mirtis, o Jėzus mums parodė, kokia yra kita galimybė. Kodėl Viešpats Jėzus tai darė? Tai paskutinis jo stebuklas prieš įžengimą į Jeruzalę. Žmonės sužinojo apie tą stebuklą, sutiko jį kaip Mesiją, džiaugėsi – tai prisiminsime Verbų sekmadienį, jau po savaitės. Visi buvo sužavėti, apstulbę, kad tokia galia iš Dievo apsireiškė jų pasaulyje. Jėzus tai padarė, kad sustiprintų apaštalų tikėjimą, kad jie nesuabejotų, kai jis sąmoningai eis į mirtį, – norėdamas juos pamokyti ir apreikšti, kad Dievas yra gyvybės šaltinis.

Pažiūrėkime, kas yra mirtis, į ką ji panaši, kad suprastume jos prasmę. Paprasčiausiai – namuose turite jungiklį ir lemputę. Kiek kartų per dieną įjungiate, išjungiate: yra kontaktas – lemputė šviečia; nėra kontakto – lemputė užgeso. Visas pasaulis toks: kažkas nuo kažko priklauso, kažkas be kažko negali būti. Taip ir gyvybės stebuklas: juk mes patys iš savęs neegzistuojame – kad būtume, reikėjo jungties su gyvybe. Ta jungtis – mūsų tėvai; o tie tėvai gyvena todėl, kad yra savo tėvų sūnūs ir dukros, – taip eina gyvybės jungtis per gimdymą. Maža to, pasaulyje yra energija, energijos tvermės dėsnis – tą energiją gauname nepaliaujamai. Ir jeigu nutrūksta mums maisto grandinė, jeigu žmogus nebegali nieko valgyti, matome, kad liaujasi ir jo gyvybė. Visur turi būti jungtis. Štai dabar vyksta karai tai vienur, tai kitur, ir karo padarinys toks, kad nutraukiamas tiekimas: negausime kuro, kitų energijos nešėjų – sustos gyvenimas, gyvenimas apmiršta. Bet eikime toliau, eikime giliau, eikime aukščiau: netekęs ryšio su Dievu, žmogus praranda gyvybę. Todėl Jėzus mums nori pasakyti: kas mane tiki, tas turi gyvenimą, tas turi amžinąjį gyvenimą. Kaip svarbus yra tikėjimas, ryšys su Dievu, jo sakramentai, malda, Dievo žodis – visa, kas mus vienija su Dievu! Netekęs ryšio su Dievu, žmogus pradeda dvasiškai mirti.

Padarydamas tą stebuklą, Jėzus parodė mūsų gyvenimo tikrovę: gyvename nuodėmės kape, apraišioti žemės, nuodėmės, nežinojimo, netikėjimo raiščiais; gyvename kaip gyvi numirėliai, neturintys savyje Dievo gyvybės. Kaip gi žmogui dabar iš viso to išsivaduoti? Jėzus šiandien kiekvienam iš mūsų šaukia: išeik iš savo kapo, iš savo gyvenimo tamsos, iš netikėjimo, išeik iš savo nuodėmės, iš savo kažkokios neapykantos, liaukis tarnavęs šėtonui! Atsigręžk į savo Dievą ir Kūrėją, gyvybės Davėją – kiek gali gyventi, atsukęs jam nugarą? Tikėjimas tai ir išreiškia: esame jungtyje su Dievu, su jo gyvybe, priimame iš Jėzaus jo duodamą malonės gyvybę – žmogus atgyja malonėje. Žinokite, tokie žmonės matosi net gatvėje. Eina žmogus, ir matai: be Dievo malonės gyvenančio veide atsispindi jo dvasinės mirties faktas. O, žiūrėk, matai žmogų, kuris spinduliuoja kažkokia šviesa, ir matai, kad tai su Dievu gyvenantis žmogus – jis kontakte su gyvybe, su tiesa, su šviesa, su Dievu. Todėl šios dienos pamokymas mums iš tikrųjų aktualus: kad į Velykas eitume ne kaip numirę Lozoriai, bet kaip prisikėlę; kad galiausiai nusimestume visus tuos pančius, numirėlio drabužius, ir apsivilktume Jėzaus duodamu krikšto drabužiu. Juk apie tai Gavėnios metas – atnaujinti krikštą, atnaujinti tą šaltinį, iš kurio trykšta mūsų dvasinė gyvybė. Į prisikėlimą einame, per išpažintį atnaujinę krikšto malonę, ir vėl esame prie gyvojo vandens šaltinio: mūsų širdyse trykšta to šaltinio vanduo, trykšta dieviškoji gyvybė, mūsų prisikėlusio, mirtį nugalėjusio Išganytojo malonė. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *