Sakyta 2026 m. kovo 15 d., IV Gavėnios sekmadienis (A metai; 1 Sam 16, 1b. 6–7. 10–13a; Ef 5, 8–14; Jn 9, 1–41), vidurdienio Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Viena dažniausių neįgalumo formų, be abejo, yra aklumas. Aišku, praradus regėjimą, žmogui paaštrėja kitos juslės: jis jaučia tai, ko mes kitąsyk nebejaučiame. Galbūt paaštrėja jo klausa, atsiranda net erdvinis matymas per klausą – kažkoks gebėjimas, praktiškai vos ne kaip šikšnosparnio; yra buvę tokių atvejų. Pėdos sujautrėja, žmogus jaučia žemės virpesius ir taip toliau. Sakytum, kitos juslės bando kompensuoti regėjimo stoką, bet vis tiek tai sudėtingas gyvenimas. Neregys, apie kurį šiandien pasakojama, yra pavyzdys to, ko gyvenime dar nebuvo – kad gimęs aklas būtų pagijęs, išgydytas. Tai tikrai neįmanomas žmonėms dalykas, o Jėzus tai padarė – labai keistu, savitu būdu, su seilėmis ir purvu, ir dar liepė eiti nusiplauti akis į Siloamo tvenkinį, gerokai nutolusį nuo tos vietos. Jam dar buvo tokia užduotis – tamsoje, aklume pasiekti tą Siloamo tvenkinį. Ir stebuklas įvyko.
Ši istorija man iš dalies primena vieną kunigą, akių gydytoją, gimusį Vilniaus gubernijoje dar caro laikais, – Voiteką Šumavičių. Jaunas gydytojas darbavosi Vilniuje ir, aišku, buvo menko tikėjimo ir menkos dorovės – žinote, kaip jauni: jaunatviška puikybė, jaunatviška bedievystė, jiems viskas iki kelių, atrodo, kad jie dievai. Jis susirgo, užsikrėtė kažkokiu tifu – dabar pas mus negirdėta liga, bet kadaise ji buvo epideminio masto infekcija – ir pateko į komą. Po dvidešimt su viršum dienų pabudęs, jis pasakojo, kad sapne regėjo Jėzų. Šalia jo stovėjo amžinatilsį jo motina ir tėvas ir amžinatilsį teta, ir Jėzus jų klausė: „Ar pažįstate šį žmogų?“ – tai yra jų sūnų, sūnėną. Jie žiūrėjo, žiūrėjo į jį, gūžčiojo pečiais ir sakė: „Nepažįstame tokio.“ Tada Jėzus jam sapne pasakė: „Grįžk į žemę ir padaryk taip, kad dangus tave pažintų, kad tavo artimieji tave pažintų.“ Tas sapnas jį labai sukrėtė. Vos pagijęs, pirmas jo kelias, pirmas žingsnis buvo į bažnyčią, išpažinties. Netrukus jis tikrai pradėjo melstis, vesti dorybingą gyvenimą ir atrado kunigystės pašaukimą. Įstojo į misionierių vienuoliją ir savo noru paprašė važiuoti į misijas Kinijoje. Ten pradirbo dvidešimt metų, iki keturiasdešimt devintųjų, kai atėjo komunistai, ir tada visi turėjo bėgti, nes žinojo, kas jų laukia. Per tą laikotarpį, gyvendamas Kinijoje, jis įsteigė daugybę didesnių ir mažesnių ligoninių ir, būdamas kunigu, toliau praktikavo gydytojo darbą – buvo okulistas, gydė akis. Per tą laikotarpį atliko apie šimtą penkiasdešimt tūkstančių operacijų – kataraktos ir visokių kitų akių ligų – ir buvo pradininkas naujų metodų, kurie taikomi ir dabar. Paskui, bėgdamas iš Kinijos, pateko į Jungtines Valstijas, bet, trumpai ten pabuvęs, nusprendė, kad ši šalis labai slegia žmogaus sielą, dvasingumą – ten nenormali dvasia, materializmas, žmonių priešiškumas. Jis atsisakė ten būti ir išvažiavo į Braziliją, kur praleido paskutinius dešimt su viršum savo gyvenimo metų ir toliau dirbo ne tik kunigo, bet ir gydytojo okulisto darbą. Tikiu, kad jam mirus jo tėveliai ir teta jau jį pažino.
Ką noriu tuo pasakyti, ką tas įvykis mums rodo? Dievas žvelgia į mus ir mūsų nepažįsta: kokie esame pasidarę kitokie, nepanašūs į save, kaip sako liaudis. Dievas nebemato mumyse to, ką mums davė, nebemato mumyse Dievo vaikų: gėrio, tiesos, meilės, dorybių. Pamažu tampame kažkokie išgamos. Neretai šeimose susiduriame: tėveliai augina savo vaikelius – raudonskruosčiai, spindinčiomis akelėmis bėgioja po namelius, po kiemą, sėdasi prie stalo malonūs, klusnūs, geri, tvarkingi, darbštūs. Užauga, ir paskui girdžiu iš tėvų tokį priekaištą: „Dieve, į ką pavirto mano sūnus ar dukra? Nebepažįstu savo vaiko – kas per išgama, kas per keistuolis, kas čia per būtybė pasidarė?“ Šiais laikais tai dažniausiai kosmopolitinės, liberalistinės būtybės, be jokių vertybių, be nieko absoliutaus – materializmas, liberalizmas ir kosmopolitizmas. Tas pasakojimas apie kunigą, kuris pats atgavo dvasinį regėjimą ir rūpinosi kitų žmonių fiziniu regėjimu: jis ne tik juos gydė, operavo, bet, gydydamas, kalbėjo su jais apie Jėzų, apie tikėjimą, apie Dievą – stengėsi žmonėms suteikti ne tik fizinį, bet ir dvasinį regėjimą. Šios dienos Evangelija mums sako, kad tikėjimas yra regėjimas, o netikėjimas – aklumas.
Dar trumpai susimąstykime apie tai, kaip apanka tapytojai – tragiška, bet ir įdomi situacija. Kaip atpažinti, kad tapytojas, dailininkas pamažu apanka? Pirmiausia ima didėti jo paveikslų dydis: jis nebegali tapyti mažų paveikslų, jam reikia vis didesnių. Paskui jo linijos pasidaro nebe subtilios, o labai ryškios, nes subtilumo jis jau nebemato – viską piešia tik ryškiai. Kitas dalykas – veidai, kuriuos jis bando atkartoti, pasidaro neaiškūs, kažkokie išblukę, nes žmogus jau nebemato tiksliai, kaip atrodo žmogaus veidas. Taip apanka tapytojas. Bet taip ir mes visi apankame, kai nebeturime tiesos pažinimo, kai mus pamažu apvaldo nuodėmė, bedievystė: nebematome, kas yra kas. Todėl Jėzus mums šiandien kalba apie tikėjimo vertę. Tikėjimas yra regėjimas – tikėjimas mums padeda matyti giliai, matyti tikrąsias prasmes. Visi gyvename pažinimo ir nepažinimo dramoje: mums atrodo, kad kažką pažįstame, o dar daugiau nepažįstame, dar daugiau nežinome. Todėl žmogus visą laiką yra toje pažinimo dramoje – jis daugiau nežino, negu žino. O jeigu jis dar neturi Dievo duoto apreiškimo, tikėjimo, tada jis išvis aklas. Ir tada aklieji bando spręsti apie šį pasaulį, apie tai, kas teisinga: jie užpildo teismus, seimus, ministerijas, mokyklas – aklieji veda akluosius, ir visi sukrenta į duobę.
Bet galų gale labiausiai susirūpinkime tuo, kad Dievas mūsų nebepažįsta, nes mes jau taip save „nutapėme“, kad nebeaišku, kas esame: lyg ir Dievo kūrinys, bet jokio panašumo – kažkokia bet kokia, puolusi būtybė. Todėl Gavėnios metas mus veda į tikėjimo atnaujinimą. Kaip tas neregys Siloamo tvenkinyje nusiplovė akis, taip ir mūsų akys buvo nuplautos Krikšto sakramente. O paskui ateiname išpažinties, kad Viešpats vėl nuplautų mūsų dvasines akis, kad iš tikrųjų matytume, regėtume ir nebevaikščiotume tamsoje.
Parašykite komentarą