Dvasinis troškulys ir priklausomybės (III Gavėnios sekmadienis A)

Sakyta 2026 m. kovo 8 d., III Gavėnios sekmadienis (A metai; Iš 17, 3–7; Rom 5, 1–2. 5–8; Jn 4, 5–42), vidurdienio Mišios. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Šios dienos Šventasis Raštas, Evangelijos skaitinys, mums liudija apie mūsų troškulį. Pasirodo, yra ne tik fizinis, bet ir dvasinis troškulys. Jėzus prie šulinio susitinka su samariete – moterimi sektante, apie kurią iš to pasakojimo paaiškėja, kad ji jau gyveno su penktu vyru. Sakytum, kaip natūralu, kaip žmogiškai suprantama: žmogui reikia žmogaus, reikia prie ko nors prisiglausti, su kuo nors bendrauti, reikia visapusiškos pagalbos. Nerado to prie vieno vyro, nerado prie antro, galų gale jau penktas vyras jos gyvenime, ir dar neaišku, kaip ten viskas yra. Žmogus turi dvasinių troškimų ir tam tikrų psichologinių poreikių, ir, be abejo, stengiasi juos kuo nors užpildyti. Fizinis troškulys – geras būdas Jėzui pradėti kalbėti apie dvasinį troškulį. Ir jis mums atskleidžia tiesą, kad niekas – nei kitas žmogus, nei jokie daiktai, nei jokie reiškiniai – galų gale negali patenkinti žmogaus dvasinio troškulio. Jeigu žmogus neturi tikėjimo, neturi Dievo ir jo malonės, jis išlieka ištroškęs, jis kenčia, ir tas troškulys tada pasireiškia visais kitais būdais.

Kažkada gyveno garsus psichoanalitikas Jungas, kuris bandė mums paaiškinti priklausomybės psichologiją – kuo grindžiama priklausomybė. Jis tai įvardijo irgi kaip troškulį: žmogus, neturėdamas savo gyvenime kažkokių esminių dalykų, bando juos kompensuoti, ir atsiranda priklausomybė. Mes, krikščionys, suprantame, kad priklausomybė yra aistra, troškulys – tai atvirkštinė malda. Jeigu žmogus taip trokštų Dievo, kaip trokšta savo priklausomybės objekto, jam viskas susitvarkytų. Bet kadangi jis netrokšta Dievo, į jį nesikreipia, nebesimeldžia… O žmogaus sielos sandara tokia – Dievas ją taip sukūrė, – kad žmogus trokštų Dievo. Ir jeigu žmogus to nedaro, to neišreiškia, visa tai nukreipiama kitur, ir atsiranda stabmeldystės situacija. Žmogus savo dvasia to nepripažįsta, bet gaunasi išvirkštinė malda, išvirkštinis tikėjimas – stabmeldystės, troškimo situacija: absoliutūs troškimai, kurie turėtų būti nukreipti į Dievą, tampa nukreipti į kažką žemiška. Ir, kaip matome, žmogus vis tiek negali patenkinti to vidinio dvasinio troškulio, net ir turėdamas tas priklausomybes. Todėl susiduriame su tokia situacija: kol žmogus neatsigręžia į Dievą, nepradeda melstis, nepradeda priiminėti sakramentų, jis negali nugalėti savo piktų priklausomybių. Ir kas tai bebūtų – yra įvairiausių priklausomybių, prie kurių esame prisirišę, kurios užima didžiąją mūsų gyvenimo, dėmesio, laiko, pastangų dalį: ar tai būtų darbas, ar kažkokios aistros, ar turto troškimas. Visa eilė yra tų priklausomybių, kurioms atiduodame viską – savo laiką, jėgas, savo absoliučiuosius troškimus nukreipiame į jas.

Todėl šiandien Bažnyčia skaito šį skaitinį, norėdama atkreipti dėmesį, kad gyvasis vanduo, kurį dalija Jėzus, jo malonė, tas ryšys su Dievu iš tikrųjų išsprendžia mūsų giliuosius poreikius, mūsų giliuosius troškimus – arba bent jau tuos esamus troškimus, kuriuos turime gyvenime, pagydo, normalizuoja. Štai kodėl neturime užmiršti maldos, sakramentų, pamaldumo apskritai: jeigu jie yra, mes visą laiką, kad ir svyruodami, vis tiek gausime Viešpaties malonę ir stiprybę. Gal ir nebūsime idealūs, bet bent jau neklupinėsime, bent jau nepargriūsime.

Šią situaciją neretai matau sutuoktinių santykiuose. Pastebėta, kad jeigu sutuoktiniai nėra religingi, netiki Dievu, nesimeldžia, jų protuose kažkaip susiklosto nenormalus santykis: iš kito žmogaus, ypač iš savo sutuoktinio, tikimės to, ko galime tikėtis tik iš Dievo. „Kodėl tu netobulas? Kodėl tu manęs nesupranti? Kodėl tu taip, kodėl tu anaip?“ Minutėlę – absoliučiųjų troškimų, lūkesčių tikėkis iš Dievo, ne iš silpno žmogaus. Jeigu esu tikintis, suprantu, kad kitas žmogus irgi yra toks kaip aš, jis nėra Dievas ir negali man duoti to, ko aš labai trokštu. Bedievystės klaida ta, kad pradedama dievinti kažką kita ir reikalauti iš kito to, ko galima tikėtis tik iš Dievo. Tada kyla įtampos, nepasitenkinimas, nusivylimai, apmaudas. „O kodėl tu netobulas?“ Minutėlę – Dievas yra tobulas, iš jo ir tikėkis tobulumo. O aš esu toks, koks esu: pažeistas, kovojantis, bet vis tiek einantis į priekį.

Tas gyvojo vandens šaltinis, sakytum, teliūskuoja čia, šioje bažnyčioje: jis čia veržiasi, trykšta ir norėtų būti priimamas, plauti mūsų sielas. Moksliškai, sociologiškai yra paskaičiuota, ištirta, kad yra ryšys tarp religingumo ir priklausomybių – atvirkštinė proporcija: menksta religingumas, tikėjimo dvasia – didėja visi tie įvairių priklausomybių parametrai. Kuo labiau įsivyrauja materializmas, tuo labiau žlunga dvasia. Deja, tokia yra tikrovė: kuo labiau žmogus užmiršta Viešpatį Dievą, nebepatiria jo malonės, nebeieško Viešpaties, nebesemia iš jo, tuo labiau jis nukreipia savo žvilgsnį ir tikslus į žemiškus dalykus, kurie negali pasotinti. Galbūt tam laikotarpiui žmogus ir pasitenkina, bet paskui jis vėl ištroškęs – ištroškęs giliosios prasmės, tiesos, tikrųjų tikslų, ištroškęs gėrio, grožio, tikros meilės, o pasaulis to duoti negali. Todėl šiandien ne tik samarietė, ieškanti savo troškulio pasotinimo – meilės, tikro bendravimo, tikro ryšio, šeimos vertybės – ir niekaip jų nerandanti, bet ir mes kitais būdais galbūt ieškome, kuo savo sielą pagirdyti, ir vis nerandame. Jėzus mus šiandien kviečia: ateikite prie gyvojo vandens šaltinio, gerkite, semkite – iš jūsų sielų trykš vanduo, vedantis į amžinąjį gyvenimą. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *