Po lašelį (metinių Mišios)

Sakyta 2026 m. kovo 28 d. (šeštadienis prieš Verbų sekmadienį), metinių Mišios už a. a. Vytautą, ilgus metus dirbusį švietime (Evangelija apie budėjimą: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Susirinkome į metinių Mišias – baigėsi giminėje gedulo laikas. Tie metai, kai į juos pasižiūri atgal, savotiškai priminė mums potvynį: staiga liga, mirtis, laidotuvės, problemos, visokie reikalai po laidotuvių. Sakytum, tarsi potvynio banga užliejo artimųjų gyvenimus, jų širdis, jų galvas. Bet štai matome, kad pamažu viskas atslūgsta, vėl nusiramina, gyvenimas grįžta į įprastas vėžes, vėl koreguojami tam tikri dalykai. Be abejo, netekus artimo, lieka tuštuma gyvenime ir namuose, bet ir prie to žmogus pamažu apsipranta.

Daugelis dalykų mūsų gyvenime iš tiesų primena tą potvynio ir atoslūgio reiškinį. Į tam tikrus dalykus einame taip pat pamažu: tvenkiasi, tvenkiasi, ir staiga užplūsta, prasiveržia, nusineša, sunaikina, bet vėl pamažu viskas atslūgsta. Girdėjome šiandien Viešpaties žodį: budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos. Dėl daugelio dalykų mums reikia būti budriems ir iš tikrųjų žiūrėti, kur kas kaupiasi ir kada prasiverš. Be abejo, dėkui Dievui, kaupiasi ne tik blogi dalykai – kaupiasi ir geri, ir to mes siekiame.

Prisimenu vieno mediko pasakojimą. Turėjo jis tokį ligonį vyriškį, kuriam uždėjo lašelinę. Vyrai nelabai linkę važinėti į ligonines, tai jam ta lašelinė buvo naujiena. Na, o lašelinė, kaip žinote, laša po truputį. Ir jis klausia: „O kodėl taip ilgai laša? Kodėl turiu kelias valandas gulėti ir laukti po tais lašeliais? Duokite, išgersiu, ir bus paprasčiau.“ – „Ne, būk ramus, kantrus, taip turi būti: pamažu, po lašelį.“ – „Žinote, – sako, – aš dirbu santechniku, tai man tas lašėjimas gadina nervus: norisi, kad nebelašėtų.“ Kaip ten bebuvę, vis tiek suprantame, kad tam tikri dalykai pildosi po lašelį ir iškart jų nepakeisi. Žinome, kaip sunkiai keičiasi mūsų sielos, mūsų širdys ir įpročiai, todėl kantriai reikia darbuotis ties savimi.

Velionis Vytautas, kaip žinome, visą gyvenimą dirbo švietime, tad jis puikiai suprato – kaip ir kiekvienas tėvas ar motina šeimoje supranta, – kad ir vaikų auklėjimas pagrįstas tuo: iškart nepareikalausi, reikia prieiti pedagogiškai, palaipsniui, tam tikrų dalykų išmokti, prie tam tikrų dalykų priprasti po lašelį, po lašelį. Ir ačiū Dievui, jeigu tai vyksta gera linkme.

Taigi turime suprasti, kad ir blogi dalykai sumuojasi. Moralinėje teologijoje sakoma, kad vienos cigaretės surūkymas nėra sunki nuodėmė, tai lengva nuodėmė; bet tos nuodėmės sumuojasi ir galų gale baigiasi tuo, kuo baigiasi. Todėl ir mūsų apsileidimai, neatsakingumas, silpnumo akimirkos ar išdavystės kaip tie lašeliai tvenkiasi į kažkokius paskui viską nuplaunančius, sugriaunančius potvynius. Todėl esame kviečiami būti budrūs, stebėti ir neleisti netinkamiems dalykams vystytis iki tragedijų. Šiandien matome, kad mūsų šalyje daug strateginių dalykų buvo apleista, bet į tai nesigilinsime.

Labiausiai mus vis tiek domina mūsų sielos – amžinos, nemirtingos, ypatingos sielos: kad po lašelį kauptume Dievo gėrį, Dievo meilę, jo tiesą, po lašelį kauptume jo malonę. Štai kodėl šiandien susirinkome – pasimelsti už mirusiuosius, pagelbėti jiems. Galbūt jie įstrigę skaistykloje, toje brandos mokykloje. Atrodytų, visas gyvenimas mums yra palankus bręsti, mokytis, bet matome, kaip sunkiai prie tam tikrų dalykų prieiname, todėl dar reikia skaistyklos, kad galėtume pamažu, kaip prijungti prie lašelinės, gydytis. Išties skaistyklos esmė yra laukimas, kantrybė: tam tikrų dalykų nepaskubinsi, reikia pamažu jų laukti, jiems ruoštis.

Mes, gyvieji, dar čia esame, dar gyvename, todėl nuolat prisiminkime Viešpaties paraginimą: budėkite, melskitės, nes nežinote nei dienos, nei valandos – kad mūsų neužkluptų kokie reikalai kaip tvanas Nojaus dienomis ar kaip įvairūs potvyniai mūsų dienomis, kai būname nepasiruošę. Pagrindinis dalykas tame budėjime, be abejo, yra malda – ta kasdienė, kantri, sakytum smulkmena, bet kokia ji svarbi, kad pamažu tie lašeliai lašėtų į mūsų sielas; kad maldoje ne tik bendrautume su Dievu, bet ir apmąstytume gyvenimo prasmę, reikalų vyksmą, apmelstume savo reikalus – kad kauptųsi ne problemos, o išeitys ir geri sprendimai.

Štai artėja Velykų šventės, ir matome, kad Bažnyčios liturgija tarsi eina į tokį blogio potvynį. Išgyvename, prisimename tą blogio potvynį: žmonija ir pragaras sukilo prieš Dievą, ir tas sukilimas pasireiškė kryžiumi, mirtimi, bet paskui apsireiškė prisikėlimas, Dievo pergalė – Dievas pasakė paskutinį žodį. Kartais stovime akivaizdoje tokių dalykų, kai visas pragaras, visa puolusi žmonija sukyla prieš gėrį, prieš Kūrėją, prieš padorumą, prieš tradiciją, prieš visą žmonijos išmintį – tiesiog viską nori nušluoti, išmesti. Galų gale ta banga susikoncentruoja ir pasireiškia karais, sugriovimais, absurdais, priešiškumais. Todėl nedalyvaukime tuose potvyniuose, nebūkime jų dalis. Pamažu, po lašelį kaupkime išmintį, gėrį, tiesą, meilę – kaupkime tai, kas mus stato ir kas mums išreiškė Dievo Kūrėjo ir Atpirkėjo meilę. Amen.

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *