Sakyta 2012 m. gruodžio 23 d. (IV Advento sekmadienis, C metai)
Sveiki visi išgyvenę „pasaulio pabaigą”, kurią šiemet skelbė įvyksiant gruodžio 21 dieną. Jos nebuvo, sėkmingai sulaukėme paskutinio Advento sekmadienio. Krikščionys su šypsena klausėsi gąsdinimų, nes kol kas nepasirodė nei vienas esminis biblinės pranašystės ženklas.
Kilusi isterija ir visuotinis nuogąstavimas parodė, kaip stipriai baimė yra įsismelkusi į žmonių širdis: jiems atrodo, kad ir ateitis, ir dabartis, ir aplinka yra pavojingi, nelauktina nieko gero – tik pasaulio pabaigos, katastrofos, žlugimo…
Iš kur kyla ši baimė? Panašu, kad iš netikinčių širdžių. Išties, atmetus Dievą žmogus tampa labai vienišas, baikštus ir nepatiklus. Bedievybės logika verčia remtis vien savo jėgomis, nes kitas žmogus gali būti piktavalis arba tiesiog nepajėgus padėti. Ilgainiui nusiviliama ir savimi dėl ribotumo, silpnumo ir palinkimo į blogį. Kai Dievas pašalinamas iš minčių ir gyvenimo, tuomet nebelieka kuo remtis, vis labiau įsivyrauja panika.
Šiam atvejui tinkamą atsakymą galėtų duoti ir šv.Tomas Akvinietis, kuris svarstydamas didžiųjų ydų padarinius, tarp kitų mini bedievybės ir nusidėjėlio savijautos esmę: „odium Dei“ (neapykanta Dievui) gimdo „horror futuri“ (ateities baimę). Neatsitiktinai blogų žinių (ir kaip psichikos, ir kaip faktų) reiškinys ypač tarpsta sekuliarizuotoje visuomenėje.
Šio sekmadienio šv.Rašto skaitiniuose pasakojama, jog Dievu tikintis ir pasitikintis žmogus niekada nėra nei vienišas, nei beviltiškas, jam nėra priežasties paniškai bijoti, nes gali remtis Dievu ir kitais jį išpažįstančiais tikinčiaisiais. Dievas jį veda, jam padeda, siųsdamas kitą tikintį žmogų ar palankią aplinkybę. Jei tokia jo valia, paruošia iškeliavimui į amžinybę.
Pas M.Mariją Viešpats siunčia teisų vyrą Juozapą, kad suprastų jos ypatingą pašaukimą ir jai padėtų. Čia tiktų pastebėti, jog vis mažiau jauni žmonės meldžia Viešpatį siųsti tinkamą sutuoktinį, todėl ne pagal Dievo valią draugauja ir susituokia, ir paskui jiems sunkiai einasi.
Marija buvo pasiųsta apsilankyti pas savo giminaitę Elzbietą, kad padėtų jai suprasti savo motinystę, būtų šalia gimstant Jonui Krikštytojui, kad pašventintų jį dar įsčiose. Biblija pilna liudijimų, kaip Dievas siunčia angelus ir žmones padėti. Galų gale Dievas siunčia į pasaulį savo Sūnų, o prieš jį jam kelio paruošti – Joną Krikštytoją. Ir taip iki šių dienų Dievą tikintys ir jį mylintys yra jo vedami, jo pagalbos sulaukia ir patys į pagalbą skuba.
Tikėjimas į Dievą yra pamatinis dalykas. Neatsitiktinai Elzbieta M.Marijai sakiusi, jog ji laiminga įtikėjusi, kas Viešpaties jai pasakyta. Šie žodžiai tinka kiekvienam tikinčiajam. Žinoma, tikėjimas yra pirmiau išsipildymo, panašiai kaip investicijos būna pirmiau pelno. Marija pirmiau įtikėjo, ir tik paskui pagimdė Jėzų. Pirma ji stovėjo po kryžiumi tikėdama, ir tik paskui tapo prisikėlimo liudininke ir dalyve.
Taigi, pirma tikėjimas, tada išganymas ir drąsa. Ir atvirkščiai: nėra tikėjimo Dievu, nebūna ir išgelbėjimo, sunku būti tuomet ir drąsiu. Net jei ir pasaulio pabaiga ištiktų, tikėjimas atveria horizontą, išvaduoja iš baimės trumparegiškumo.
Kartą beskrendant išsijungė varikliai ir lėktuvas ėmė smigti žemyn. Tarp keleivių kilo panika, klyksmas. Tarp jų buvo du tikintys draugai, kurie laikėsi ramiai. „Atrodo, krentam“ – prabilo vienas iš jų. „Tiesiai į Dievo rankas“ – paantrino kitas. „Aleliuja“ – džiaugsmingai vėl atitarė pirmas. Pilotams pavyko įjungti variklius, lėktuvas sėkmingai nusileido. Netikintys jau buvo mirę dar neužsimušę, o tikintys gyvens net ir užsimušę, nes jų viltys Dievuje, kuris yra gyvybės ir amžinojo gyvenimo šaltinis.
Parašykite komentarą