Sakyta 2012 m. gruodžio 25 d. (Viešpaties Gimimas, C metai)
Biblinė istorija, skaitoma Kalėdų šventėse, – tai pasakojimas apie mūsų pasaulį, žmogaus egzistenciją. Čia pasitelkiamas pagrindinis simbolis – įsižiebianti tamsoje šviesa. Biblija neleidžia apsirikti: mes neturime šviesos, ji ateina iš Dievo.
Žmogus prarado Dievą ir tai, kas iš jo ateina: gerumą, tobulumą, tiesą ir gyvybę. Savo jėgomis nebegali atrasti Jo, nors ir išliko prigimtinė trauka, intuicija, daugybės skirtingų būdų išreikšta įvairiuose tikėjimuose. Iš esmės negali padėti nei budiškasis, nei joks kitoks nušvitimas, nei mokslo šviesa. Kalėdose skelbiama, kad Dievas ateina ieškoti ir gelbėti tamsoje esančiųjų. Būtent, vien tik įsikūnijęs Dievo Sūnus yra šviesa, kuri nušvinta, nušviečia ir apšviečia.
Ką atėjęs į puolusiųjų pasaulį randa Dievas? Kūdikėlis Jėzus gimsta ne tik nakties tamsoje, tačiau ir atstumtas užeigos savininko, kurio asmenyje matome visą žmoniją (nepasigailėjo jaunos šeimos, nėščios motinos, kūdikio). Dievas ateina į gyvuliams skirtą pašiurę. Tamsa, svetimumas, negailestingumas, skurdas, susigretinimas su gyvuliu, prigimties nuopuolis – tokia yra žmogaus širdis ir jo gyvenimas, tokį žmogų randa Kūrėjas.
Bet šviesa naktyje plečiasi! Su Kristaus atėjimu, dėka jo veiklos, mokymo, dvasinių dovanų ir atskirų žmonių širdyse, ir visoje žmonijoje įvyko tikra šviesos ekspansija. Kiekvieną Kristaus dovaną reikia vadinti šviesa: Šv.Raštą, sakramentus, šv.Mišių auką, Bažnyčią, dorybes ir moralę, malonės atnaujintą prigimtį, iš to kylančią krikščioniškąją kultūrą ir t.t. Kur Kristaus šviesą, jos plotį ir ryškumą, pasireiškiančius jo dovanose, kas nors bando pilnai ar dalinai atmesti, ten ir vėl pasireiškia nuopuolio tamsa, ten vėl sugrįžta sulaukėjusio žmogaus tamsa.
Popiežiaus Benedikto paraginimu švęsdami Tikėjimo metus turime drąsiai ir aiškiai pabrėžti, kad iš Kristaus kilusi, jo apaštalais bei Tradicija besiremianti krikščionybė yra šviesa. Kalėdų naktį į bažnyčias susirinko šio pasaulio tikroji šviesuomenė, kuri mylėdama Dievą ir žmogų, vadovaudamasi krikščionių tikėjimu neatpažįstamai pakeitė šio pasaulio veidą. Kristus taip juos ir vadina: „Jūs esate pasaulio šviesa“. Šie žodžiai drąsina ir suteikia orumo.
Bepigu šiandien „sėdint“ ant krikščionybės „pečių“ nepagrįstai romantizuojant svaičioti apie pagonybę, humanizmą, sekuliarizmą, koneveikiant krikščionybę. Tai spjaudymas į šulinį, iš kurio geriama. Krikščionybė atvedė žmoniją į aukščiausią humaniškumą, išsivystymą ir atsinaujinimą. Jos nuopelnų negali paneigti jos priedangoje ir vardu veikusių žmonių suklydimai ar nusikaltimai. Pasak britų mąstytojo Chestertono, nors katalikų tarpe buvo ir yra ydų, korupcijos, neteisybės, tačiau nekatalikų tarpe jų buvo ir yra nepalyginamai daugiau.
Šv.Augustinas yra sakęs, jog krikščioniškasis tikėjimas yra „tamsi šviesa“, Kristaus šviesos atspindys. Kuo tada yra žmogiškasis mokslas – „juoda šviesa“? Deja, ir Kristaus, ir tikėjimo šviesai priešpastatomas pozityvusis mokslas bei humanistinis švietimas kaip vienintelė šviesa. Dėl šios priežasties besivadinantys išsilavinusiais ir apsišvietusiais, kai kurios švietimo įstaigos tampa tikromis prieš krikščioniškas vertybes ir moralę besidarbuojančiomis institucijomis, užsitarnavusios „tamsos įstaigų“ ir „tamsos mokytojų“ titulą, užmirštant, kad katalikybė atnešė ir puoselėjo Europoje švietimą, mokslą, universitetus ir meną. Dar daugiau, neša žmonijai esminę vertybę – Kristaus šviesą.
Jau ne pirmi metai Kalėdų liturgijoje pasigedome jaunų žmonių. Atrodo, jog dvasinė, kultūrinė, intelektualinė, socialinė ir moralinė tamsa vis labiau apgaubia jaunus žmones, ima dominuoti jų širdyse, papročiuose ir elgesyje. Ne tik pasakoje klausiama, kas pavogė Kalėdas, perfrazuojant – kas atėmė iš jaunimo, moksleivių krikščioniškas Kalėdas, jų šviesą: mokykla, naujosios technologijos, virtualybė, pramogos, tėvai?
Viena aišku, jog nustojus švęsti krikščioniškąsias Kalėdas, civilizacijos ir žmogiškumo šviesos liks vis mažiau, Vakarų Europai ir tuo pačiu visai žmonijai gresia grįžimo į tamsą, priešiškumą ir skurdą pavojus. Senosios katalikų Mišių liturgijos pabaigoje kiekvieną kartą yra skaitomas apaštalo Jono Evangelijos prologas apie šviesos sušvitimą tamsoje, taip kiekvieną kartą primenant ir įpareigojant nešti Kristaus šviesą į pasaulį.
Parašykite komentarą