Sakyta 2012 m. gruodžio 16 d. (III Advento sekmadienis, C metai)
Sąjūdžio laikais teko išgirsti vienos istorijos mokytojos pasidalijimą apie jos išgyventą pažiūrų krizę, vertybinį pasimetimą. Ji gimė po Stalino mirties, mokykloje buvo mokoma sovietinės „istorijos“, kurią „gilino“ universitete, vėliau dešimt metų ją dėstė mokykloje. Atsivėrus informacijos šaltiniams ji pradėjo suvokti, jog sovietmečiu istorijos mokslas buvo iškreiptas, juo manipuliuota ideologijos tikslais. Toji mokytoja buvo aklai ir nuoširdžiai įtikėjusi sovietine interpretacija, net neįtarė klastos. Staiga paaiškėjo, jog ji buvo melo auka ir bendradarbė, šimtus jaunų protų užteršusi šlamštu, prisidėjusi prie tikslingo ir piktavališko jaunimo programavimo: Dievo „nėra“, Vakarų civilizacija – „blogis“, prigimties ir tikslingumo nėra, vien Lenino ir Stalino „saulės“, vedančios į „šviesų rytojų“…
Štai toji eretiško užsidegimo mokytoja, kuri uoliai skelbė pramanus, tapo užtildyta tiesos, jos prote buvo sugriautas melo ir iliuzijų pasaulis. Ji klausė, ką jai manyti, ką daryti, ir ko siekti. „Ką turiu daryti?“ – klausia visi, kurie ėmė suvokti neteisingo mąstymo ir gyvenimo tragediją.
Trečią Advento sekmadienį rašoma apie panašų dalyką. Jonas Krikštytojas savo pamokslais sugriovė daugelio nuosavą teisumą, pasitenkinimą savimi, savo stabais ir iškreiptu tikėjimu. Susimąsčiusios ir nutilusios minios klausinėjo Jono Krikštytojo, ką veikti, ką daryti, kad gyvenimas būtų vertingas, turėtų prasmę ir patiktų Dievui, kurio greitą atėjimą jis skelbė. Kažkuris įstatymo mokytojas vėliau apie tai teiravosi Jėzaus. Ir taip iki pat šių dienų.
Atsakymą pateikė Mozė, jį patvirtino Jėzus. Ta taisyklė yra visuotinai žinoma, paprasta, bet tuo pačiu ir dažnai nevykdoma – „Mylėk Viešpatį Dievą visą širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis; mylėk savo artimą kaip save patį“. Tai visų Dievo įsakymų apibendrinimas, krikščioniškojo tikėjimo ir gyvenimo esmė, pagrindas, reikalaujantis atsiversti iš bedievybės, stabmeldystės ir egoizmo.
Visų laikų didieji žmonės, šventieji, didvyriai žodžiais ir gyvenimo pavyzdžiu sugebėdavo savo kartai paaiškinti, kaip įvykdyti ir ką reiškia laikytis didžiuoju vadinamo Dievo įsakymo. Vakarų katalikiškoji civilizacija juo rėmėsi: statė didingas šventoves, atliko nuostabią liturgiją, rūpinosi žmogumi, jį lavino ir padėjo tobulėti. Jų tarpe yra ir mums artimi žmonės, kurie būdami paprasti perdavė esminę šio įsakymo pamoką ir patirtį.
Viena septyniasdešimtmetė močiutė pasakojo, kaip auklėjusi savo vaikus. Kiekvieną rytą džiugiai šokdavo iš lovos į darbus, kaip ji sakė, su didele meile ir džiaugsmu. Ji mylėjo vaikus, vaikai buvo jai klusnūs, namuose vyravo linksmumas ir tvarka. Ji kartu su vyru ir vaikais melsdavosi, eidavo sekmadienį į bažnyčią, laikėsi katalikiško gyvenimo būdo. Pasak jos, be tikėjimo žmogaus gyvenimas netenka ribų, auklėjimas pasidaro be atskaitos taškų, žmogus ima nebesiorientuoti, kas yra blogis, ir kas – gėris. Viso to padarinys – sielų sumaištis, gyvenimo jovalas, neklusnūs ir ydų pilni vaikai, konfliktų varginamos šeimos.
Pažvelgus į liberalistines ir bedieviškas šeimas bei mokyklas, belieka susiimti už galvos, nes jie nežino, ką daryti, tik pliurpia, plaka ideologines putas, sukeldami visišką pedagogikos griūtį, psichinės sveikatos, socialinių ryšių ir struktūrų eroziją. Švietimo įstaigos tampa tikromis tamsos institucijomis, nesugebančiomis perduoti nei vertybių, nei būtinų įgūdžių. Pasak Jėzaus, tai aklieji, kurie veda aklus, ir visi kartu įgriūna į duobę.
Grįžtant į laukinio žmogaus, akmens amžiaus ir primityvizmo laikus vėl aktualus tampa prieš du tūkstančius metų ištartas klausimas „ką mums daryti?“. Atsakymas vienas – atsiversti ir priimti Evangeliją, katalikišką gyvenimo būdą, kurio dėka kilo nauja civilizacija. Jos privalumais ir vaisiais naudojamės, tačiau nebeilgai, jei neteksime esminių jos prielaidų.
Parašykite komentarą