Sakyta 2012 m. gruodžio 9 d. (II Advento sekmadienis, C metai)
Antrąjį Advento sekmadienį skamba pranašo Izaijo raginimas ištiesinti ir išlyginti kelius Viešpaties atėjimui. Ką tik šventėme Švč.M.Marijos Nekalto Prasidėjimo iškilmę, kurioje skelbiama, jog Marija pagimdžiusi Jėzų tapo „tiesiuoju keliu“, kuriuo jis atėjo į Žemę. Jonas paruošė jam kelią į visuomenę, paskelbdamas, nuteikdamas ir parodydamas. Tas kelio pataisymas – tai kvietimas atgailai ir atsivertimui, pakeisti savo sugedusį mąstymą ir elgesį, siekti nuodėmių atleidimo.
Du Advento šviesuliai ir šaukliai – Švč.M.Marija ir šv.Jonas Krikštytojas. Du malone apdovanotieji, gimę be gimtosios nuodėmės: viena be nuodėmės pradėtoji, kitas – dar motinos įsčiose iš nuodėmės išvaduotas. Du pašaukti pasipriešinti nuodėmei drauge su Kristumi. Abu tapo Kristaus atėjimo į pasaulį liudininkais, dalyviais ir instrumentais.
Nuo gimtosios nuodėmės pradėjimo momentu apsaugota M.Marija, iš gimtosios nuodėmės dar motinos įsčiose išvaduotas Jonas Krikštytojas nurodo būtinybę kiekvienam žmogui išsivaduoti iš gimtosios ir visų kitų nuodėmių. Tai būtina sąlyga, kad žmogus sutiktų Dievą ir išliktų bendrystėje su juo, kuris būdamas geras ir šventas nekenčia nuodėmės ir ją smerkia.
Mes su gimtąja nuodėme gimę ir pakrikštyti, esame išvaduoti iš nuodėmės pagal M.Marijos Nekalto Prasidėjimo ir Jono Krikštytojo pavyzdį – nuteisinti malone, kad sulauktume ir jų išaukštinimo. Malone apdovanotoji M.Marija davė pasauliui patį malonės dovanotoją, Jonas atgailos krikštu skelbė didingesnį Krikštytoją ir Krikštą Šventąja Dvasia, kuris vienintelis atleidžia nuodėmes, – Jėzų Kristų.
Apaštalinė Bažnyčia nuo pat pradžios žvelgė į M.Marijos prasidėjimą, į Jono nuteisinimą dar motinos įsčiose ir išpažino Dievo malonės pirmenybę, jo meilingąjį veikimą, kuriam žmogus įgalinamas atsiliepti. Ir Marija, ir Jonas sulaukė Dievo malonės, kurios iš pradžių nesuvokė, ir vėliau iki galo nesuprato, tačiau liko jai ištikimi ir leidosi jos kuriami. Dėl šios priežasties Bažnyčia dosniai teikia Krikšto malonę visiems kūdikiams, dėl kurių turi krikščioniško auklėjimo viltį, suprasdama, kokį didelį malonės gėrį Dievas duoda žmogui – gimtosios nuodėmės atleidimą, pašvenčiamąją malonę, Dievo įvaikystę, Dangaus paveldą. Dėl šios priežasties yra nepriimtinas kai kurių asmenų samprotavimas, kad veiksmingam kūdikių ir vaikų krikštui yra būtinas sąmoningas tikėjimo priėmimas ir pritarimas. Būtinas jis taps vėliau, kad pilnutinai išsiskleistų Dievo malonė.
Deja, kad ir pakrikštyti, neretai krikščionys sunkiai nusideda. Pirmaisiais krikščionybės amžiais krikščionys negalėjo suvokti, kaip galima vėl nusidėti, ir manė, jog nebėra antro atleidimo ir tokio neduodavo, jei duodavo – tik kartą, po ilgų metų atgailos. Jie mat žvelgė į M.Marijos ir Jono ištikimybę.
Kas trukdo atsiversti, išsivaduoti iš nuodėmės ir pasiruošti Dievo atėjimui? Galima išskirti keturias pagrindines priežastis: nežinojimą, užsispyrimą, blaškymąsi ir tinginystę. Nežinantiems būtina skelbti taip, kaip Jonas Krikštytojas darė. Užsispyrusieji yra blogos valios, todėl yra beveik beviltiški (tokie buvo fariziejai). Besiblaškantiems trūksta ištvermės ir nuoseklumo (kaip Poncijui Pilotui ar Judui Iskarijotui). Tinginiai yra neatsakingi, pasidavę valios paralyžiui ir tinginystės svaiguliui, dėl savo neveiklumo nebendradarbiauja su Dievo malone (penkios paikos mergaitės, kurios nebuvo pasiruošusios žibintų).
Dažno žmogaus širdyje minėtos velniškos priežastys būna susimaišiusios, vyraujant vienai ar kelioms. Be galo svarbus čia yra moralinis-dvasinis impulsas, paskata, kuri iš nuodėmės svaigulio ir pražūties būsenos išjudintų pavergtą sielą. Pirmiausia tai žmogaus sąžinė, kuri neretai yra užmigdyta. Gaila, bet mus pamoko ir kančia, tragedijos, didelio blogio patirtys. Istorijos bėgyje visose tautose ir religijose atsirasdavo ir moralės mokytojų, kurie dažniausiai pasižymėdavo dideliu griežtumu. Toks buvo Jonas Krikštytojas ir jo skelbtasis Mesijas.
Žinoma, pasak Jėzaus, labiau pageidaujami ir kviečiami tokie mokytojai, kurie dūzgia ausyse pasakas, pataikauja nuodėmei ir egoizmui. Tikrieji moralės mokytojai, kurie vedė į atsivertimą ir gyvenimo pataisymą, dažnai buvo nepopuliarūs ir nemėgiami. Jonas Krikštytojas drąsiai išmetinėjo Erodui, jog gyvena susidėjęs su svetima moterimi. Jėzus pliekė ir tikru, ir žodžių rimbu apsimelavusiems fariziejams. Jiedu ir visi į juos panašūs susilaukė ne tik pritarimo, tačiau ir nuožmių persekiojimų.
Yra ir dar viena mokytoja – tai M.Marija, Nekaltai pradėtoji, kuri ne tiek griežtumu, kiek savo šventumu, dvasiniu grožiu, tyrumo nimba, motiniška meile išlieka nuolatine kvietėja ir ragintoja atsiversti, priimti nuodėmių atleidimą per Krikštą ir Išpažintį, gyventi malone ir siekti jos pilnatvės. Tegul Nekalto Prasidėjimo paslaptis vis labiau apsireiškia ir mūsų širdyse, kad taip taptume „tiesiais keliais“ Kristaus atėjimui.
Parašykite komentarą