XVII eil.sekmadienis. Alkani Dievo žodžio

Prieš kelis metus lankiausi viename agrariniame muziejuje, kur su dideliu įdomumu tyrinėjau maisto istoriją pristatančią ekspoziciją: ką žmonės valgė prieš 1000 metų, ką prieš 500. Dabar mums pažįstamas maistas pasirodė ne taip ir anksti – vos prieš 50 metų. Ekspozicija priminė, jog visą žmonijos istoriją lydi ta pati bėda – ne tik kokybiško, bet apskritai maisto trūkumas.

Net ir dabartiniais laikais du trečdaliai žmonijos yra nepavalgę, tame tarpe nemažas skaičius patiria badą. Tas vienas trečdalis daugiausia materialinės gerovės šalyse gyvenančių kasmet išmeta milijonus tonų nesuvalgyto, sugadinto maisto. Televizijos programose viena iš populiariausių laidų – tai maisto gaminimo ir geriausio virėjo konkursai, pasiduodant užmarščiai, jog pas močiutę kaime duonos riekelė, virtos bulvės su rūgpieniu ar obuolys buvo nuostabiai skanūs ir be kulinarijos konkursų, nes alkis yra geriausias kulinaras.

Šio sekmadienio šv.rašto skaitiniai taip pat aptaria maisto, alkio ir sotumo klausimą. Karalių knygos fragmento skaitinys priklauso platesniam istoriniam ir teologiniam kontekstui, pasakojančiam apie pranašo Eliziejaus laikais žmones ištikusį badą. Nebeturėdami ką valgyti jo mokiniai prisirinko dykumoje kaži kokių nuodingų agurkų ir vyrėsi marmalą, nuo kurio mirtinai sublogavo. Pranašui įdėjus į košę pašventintų miltų, nuodai tapo panaikinti. Paskui iš atnašautų kelių duonos paplotėlių pranašas pasotino šimtą žmonių. Apie alkanus žmones pasakoja ir evangelijos fragmentas: Jėzų sekusi didelė minia buvo išalkusi ir radosi tik penki duonos papločiai bei dvi nedidelės žuvelės, kurių nebūtų užtekę net vaikams.

Pirmiausia turime suprasti, jog fiziniam ir dvasiniam badui žmogus save pasmerkė nusigręždamas nuo Dievo. Ši priežastis yra pirminė ir esminė, besitęsianti. Visada, kai žmogus tolsta nuo Dievo ir jo viską pagrindžiančios tvarkos – ima badauti. Perfrazuojant Joną Paulių II, dvasinis vargas yra ir materialinio priežastis, ir tai gali pasireikšti tiek dėl turtingųjų, tiek ir neturtingųjų dvasinės ubagystės. Užtenka prisiminti, kas darėsi po Prancūzų revoliucijos, komunizmo laikais Rusijoje, Kinijoje ir kitus, kas dabar vyksta Šiaurės Korėjoje: badaujančių ir elgetaujančių minios vaikščiojo nuo durų prie durų, bado aukų kūnais buvo nusėtos pakelės.

Nesenai pasirodžiusi pop.Panciškaus enciklika ekologijos klausimu, mistikų perspėjimai ir tiesiog sveika mokslinė logika mus įspėja dėl beatodairiško gamtos naikinimo padarinių, kuris prives prie visuotinio bado ir ligų. Nuo Dievo ir jo sukurtosios gamtos atsiskyręs žmogus neturi jokios vilties ateičiai. Dabartinių kartų savanaudiškumas ir individualizmas paneigia ne tik praeitį, bet ir ateitį. Pasak anglų mąstytojo Čestertono, tradicija yra demokratija su praėjusiomis kartomis, o ekologija – demokratija su ateinančiomis.

Psalmės pamokymu, ieškančiam Dievo nieko netrūksta, nes Jis „atveria ranką ir reikiamu metu pamaitina“. Karalių knygos ištraukoje minimas anoniminis dievobaimingas žmogus, kuris nelikus tautoje kunigų, per kuriuos galėtų paaukoti duonos pirmienas, neša jas Dievo pranašui. Nuodėmės, sumaišties ir bado metais dar radosi dievobaimingas žmogus, kuris ieško Viešpaties, su juo aptaria ir paveda savo gyvenimą. Mūsų senoje kaimo tradicijoje, kurią dar teko vaikystėje patirti, buvo pirmienų aukojimas Viešpačiui: pirmosios kriaušės, skerstuvės, viščiukas, daržovės, Jurginių kiaušiniai ir kiti dalykai buvo aukojami kunigui. Užteko visiems.

Panašiai Evangelijos pasakojimas perteikia maisto padauginimo stebuklą ir pasotinimą tų, kurie buvo alkani Jėzaus žodžių, jį sekė net į dykumą. Prie dvasinio peno jiems buvo pridėtas ir kūniškas, nes žmogus gyvas yra ne vien duona, bet ir Dievo žodžiu.

Bet čia susiduriame su paradoksu: kūniškas sotumas nepatenkina dvasios alkio, ir, pasak seno pasakymo, plenus venter non orat libenter – sotus pilvas meldžiasi nenoriai, t.y. kūniškas persisotinimas užmuša žmoguje Dievo ilgesį, padaro žmogų tingų, abejingą ir paviršutinišką. Privalgę padaugintos duonos žmonės puolė skelbti Jėzų savo karaliumi. iki šiol skelbiami karaliais tie, kurie žada daugiau duonos, o ne teisybės.

Evangelija mini, jog Jėzumi į dykumą pasekė penki tūkstančiai vyrų, neskaitant moterų ir vaikų. Dievo žodžio išalkę vyrai – jie Dievui svarbūs, todėl tik jie yra minimi. Kai vyrai nuo Dievo nusigręžia, tada vargas ir badas ateina į šeimas ir visuomenę.

Nesenai vaišinantis pas seną pažįstamą man iš rankų nupuolė duonos gabalėlis. Šeimininkai spontaniškai paprašė nekreipti dėmesio ir to gabalėlio nebekelti. Senu papročiu, žinodamas, ką duona reiškia neturtingiesiems, pritardamas nuolankumui, ir kad tikėjimo požiūriu duona visada simbolizuoja Kristų ir jo įsteigtą Eucharistiją, kad ji yra mūsų kultūros bei civilizacijos, ekologijos simbolis, ją pakėlęs pabučiavau ir suvalgiau. Juk ne į purvą buvo nukritusi. Panašiai kasdien bučiuoju Evangelijų knygą ir Eucharistiją, kur Kristus mus maitina amžiną gyvenimą teikiančia duona, kuri pasotina kiekvieną Dievo ieškančią sielą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *