Šimteriopas malonės grūdas. XV eilinis sekmadienis

Jėzaus palyginime apie sėjėją ir į skirtingas terpes krentantį grūdą atsiskleidžia Dievo malonės veikimo tikrovė. Dievas yra sėjėjas, grūdas – jo malonė, terpė – žmogaus širdis: kieta, lengvabūdiška, užmarši ar pagarbi.

Grūdas savyje turi gyvybę, jis yra vaisius to, kuris jam suteikė gyvybę, kaip kad malonė yra Dievo vaisius. Grūdas yra pradmuo, iš kurio gali išsisvystyti užslėpta tikrovė. Taip ir malonė savo pradžia yra tarsi grūdas, ypač Krikštas, kuris tampa pasėtas, tačiau ne visose širdyse išsivysto, o jei vystosi, turi galią daugėti ir užsisėti.

Malonė nori būti šimteriopa savo vaisiais ir išpažinėjais. Pakrikštytųjų yra daug, o nešančių šimteriopus teisumo vaisius yra vienetai. Dėl šios priežasties vieni su tikėjimu yra tik susidūrę, prie jo prisilietę, kai kuriuose tikėjimas įsišaknijo paviršutiniškai kaip negyva tradicija be giluminio įsitvirtinimo, kituose tikėjimas neatlaikė pasaulietiškos konkurencijos ir kompromisų.

Neįdomu, kaip nusidėjėlis nusideda, kokią tikėjimo parodiją jis demonstruoja. Įdomu yra, kaip šventieji yra šventi, kaip juose reiškiasi įvairiopa ir turtinga malonės gėrio tikrovė. Įdomu, kaip katalikiškoji civiliazacija tapo šimtagrūde, davusi gėrio vaisius visose gyvenimo srityse: mene, moksle, technikoje, filosofijoje, visuomenės gyvenime ir t.t.

Dievas ir minkština, ir sėja sielos dirvon malonę, kai žmogus paprasčiausiai neužkietina širdies per puikybę, nepražudo pirmųjų gėrio daigų nekantrumu, nesileidžia išblaškomas pašalinių pasiūlymų. Tų šimteriopų vaisių krikščionių, o ne žūvančio tikėjimo proformos, meldžiame Bažnyčiai.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *