Gyvenimas yra pagrįstas teisinga vertybių tvarka ir prioritetais. To moko šio sekmadienio šventrasčio tekstai.
Pirmasis šio sekmadienio skaitinys yra malda prašant išminties malonės. Išmintis yra Dievo dovana, leidžianti matyti ir suprasti, kaip Dievas mato ir supranta. Tame glūdi išmintingo ir sėkmingo gyvenimo bei apsisprendimų priežastis. Išmintis yra svarbiau nei turtai.
Jėzus Kristus yra įsikūnijusi Dievo išmintis, todėl kiekvienas, kuris priima Jo valią ir vykdo ją, įsilieja į Dievo vykdomą išgelbėjimo planą. Ši mintis stipriai išreiškiama laiške hebrajams, kurie ilgėjosi savo senųjų ritualų, aukų ir šventyklos. Apaštalas Paulius jiems bando paaiškinti, jog Kristaus atneštoji krikščionybė yra kur kas geresnė nei senoji judėjų religija. Jis pasitelkia Dievo žodžio dviašmenio kardo paveikslą, kuris tiesos galia sugeba teisti širdies sumanymus (atskirti sielą nuo dvasios), t.y. suteikia išganomosios tiesos ir malonės pilnatvę.
Kas pirmuoju skaitiniu tarsi pranašaujama, evangelijos ištrauka – įgyvendinama, o antruoju skaitiniu- paaiškinama, išplėtojama krikščioniško gyvenimo perspektyvoje.
Čia pasakojama, kad radosi jaunas ir turtingas žmogus, kuris savo sieloje nerado ramybės dėl kankinančio jį prioritetų nusistatymo, dėl gyvenimo ašies. Jis nujautė, kad kažkas jo gyvenime yra negerai, eina tragiška linkme: „kaip man laimėti amžinąjį išganymą?“.
Jis laikėsi Dievo įsakymų, buvo religingas, tačiau ramybės nerado. Jėzus nustatė jo dvasinės ligos esmę, įvedė aiškumą į jo mąstymą ir jausmus – godulystė turtams, materializmo prioritetas. Vaistas ir išsigelbėjimas jam – „išdalink savo turtus vargšams“.
Minimas evangelijos jaunuolis mylėjo daiktus, ištaigą, teikiamas galimybes, visuomeninę padėtį ir t.t., bet jis jautė, jog toks gyvenimas atriboja jį, stato mūro sieną tarp Dievo jo, su kitais žmonėmis. Jis valdė didelį turtą, bet turtas „valdė“ jį, jo širdį, jo gyvenimą. Jis mylėjo ir garbino materialinius turtus labiau nei Dievą. Tai ir buvo jo didžiausia gyvenimo tragedija.
Jėzaus ištarmė aiški: jei nori laimėti amžinąjį gyvenimą, negali turėti visko vien sau, nepasidalindamas su nepritekliuje esančiais. Kas pas tave yra per daug, vadinasi, tai priklauso ne tau, tai esi paėmęs iš kito. Nesvarbu, kad teisėtu, legaliu būdu. Dangus yra meilės tikrovė ir pagal Švenčiausiosios Trejybės perichorezės ir Jėzaus kryžiaus matą toji meilė pagrįsta yra visišku savęs atidavimu Dievui ir artimui.
Jėzus savo palyginime pasitelkia per adatos ausį bandančio išlįsti kupranugario paveikslą. Didžiausias tuomet žinomas gyvūnas ir mažiausia įmanoma ertmė – dvi nesutaikomos tikrovės, kaip kad nesutaikomi prioritetai – Dievas ir mamona.
Svarbu suprasti, kad turtingumas sukuria klaidingą nepriklausomumo įspūdį, kad tiek laimę gauti, tiek kančios išvengti galima susimokėjus, jog Dievas ir kiti žmonės iš esmės yra nereikalingi. Turtuolio puikybė pranoksta jo tikrąją esmę, jis kėsinasi į Dievo sostą.
Jėzus draugavo su kai kuriais turtingais žmonėmis, kaip antai muitininku Zachiejumi, Juozapu iš Arimatėjos, Nikodemu. Biblijoje rašoma, jog ne pinigas, bet meilė pinigui yra yra visų blogybių šaknis, kai daiktai tampa svarbesni už Dievą ir žmogų. Sekti Jėzumi reiškia būti dosniu kitiems, dalintis turtu, laiku, talentais. Pasak Jėzaus: „tau reikia tik vieno – pasidalink“. Reikia tik vieno: išsaugoti prioritetus, jog virš visko reikia mylėti Dievą ir artimą kaip save, o ne daiktus ir pinigus.