Pirmosios ir šeštosios dienų žmonės. 28-asis sekmadienis

Sukūręs pasaulį Dievas džiaugėsi, jog tai buvo gera. Gerasis Kūrėjas davė žmogui gerą pasaulį, todėl geras žmogus, neturėdamas kuo jam atsilyginti, tegali jam dėkoti. Religija yra žmogaus dėkingumo Dievui pasireiškimas, todėl ir svarbiausia katalikų bei ortodoksų liturgija vadinama Eucharistija – dėkojimu už sukūrimą ir atpirkimą.

Eucharistijos diena sutampa su civiliniu sekmadieniu. Čia derėtų atkreipti dėmesį, jog civilinių dienų pavadinimų prasmė  neatitinka bažnytinio skaičiavimo prasmės, nes pirmąja diena (dominica – Viešpaties diena) katalikams yra ne pirmadienis, bet sekmadienis, o pirmadienis jau yra antroji diena (feria secunda). Šeštadienis yra septintoji diena, kuri žydams yra Šabo diena, lotyniškai vadinama – sabbaticum (žydų diena). Skaičiuose ir dienose atsispindi gilios teologinės prasmės.

Krikščionys švenčia ne šabą, bet pirmąją dieną, kai Jėzus prisikėlė iš mirties, todėl ši diena yra Dievo pergalės ir jo Karalystės diena, neretai vadinama ir aštuntąja, t.y. paskutiniąja ir amžinąja diena. Septintoji žydų šabo, poilsio diena, krikščionims nėra pasyvumo ir nieko neveikimo diena, bet pasiruošimo Eucharistijai diena. Septyni Biblijoje reiškia tobulumo, pilnatvės, žemiškos palaimos skaičių.

Yra taip pat šeštoji diena, kuri sutampa su civiliniu penktadieniu. Skaičius 6 laikomas nepilnu, laužytu, netobulumo, šėtono skaičiumi. Šeštąją dieną Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus ir mirė. Ši diena pavadinta tamsybių siautėjimo diena, todėl joje yra pasninkas ir atgaila, ilgesnė malda. Kaip matome, penktadienis ypač šiais laikais tapo tamsybių ir nuodėmės diena, nes pradeda savaitgalio šėlsmą. Šešetas reiškia žemiškąją gerovę, kai žmogus viską turi, tačiau Dievo neturi.

Iš esmės žmones galima skirtyti į pirmosios dienos ir šeštosios dienos būrius. Pirmieji švenčia Eucharistiją, jų visas gyvenimas yra nenutrūkstamas dėkojimas Dievui. Kitų gi gyvenimą galima apibrėžti kaip didžiojo penktadienio dramą, kai Kristus yra atmetamas ir kryžiuojamas. Tokie žmonės vietoj dėkingumo turi tik priekaištų, murmėjimo ir neapykantos jausmų.

Pasakojimu apie dešimties raupsuotųjų išgydymą, Kristus paaiškina nedėkingumo tikrovę: nors visi patiria Dievo malonę, tačiau tik nedaugelis dėkoja. Nedėkingumas Dievui yra didžiausia neteisybė, sunkiausia nuodėmė, kurioje pasilieka demonai ir jų apvaldyti žmonės, todėl niekaip nesuderinamas su tikru maldingumu ir religija.

Nesugebėdamas dėkoti Dievui žmogus vis labiau tampa panašus į šunį, kuris čiumpa numestą kąsnį ir skuba jį praryti, neturėdamas jokio atžvilgio į davėją. Tarp šunų galioja vagystės taisyklė: kas pirmas pasičiumpa, kas yra nuožmesnis, tas ir turi. Jei dar atkreiptume dėmesį į šunų instinktą vienas kitam tarpukojį ir pasturgalį uostyti, nesunkiai atpažintume pilną dažno žmogaus paveikslą: nedėkingas, agresyvus ir pasileidęs. Apie tai ir sukasi dabartinės nuopuolio kultūros dėmesys televizijoje, spaudoje ir kasdieniame gyvenime.

Dėkingumas yra ir dvasinė nuostata pastebėti gėrį net sudėtingose aplinkybėse. Antai visą savaitę pilant lietui daugumas galėtų tik murmėti ir nusistebėtų, jei kas pavadintų tai nuostabiu reiškiniu, kuriame matytis gili prasmė ir grožis, nešantis atgaivą visai kūrinijai. Paprastai tik šventieji dėkoja už kančią, per kurią jie susivienija su Kristumi, ir už mirtį, kuri yra peržengimas iš šio pasaulio pas Dievą. Dėkingas žmogus nei akimirkai neužmiršta, jog pasaulis iš esmės yra geras ir sukurtas gerojo Dievo, kuriam verta padėkoti. Kita vertas, reikia visa padaryti, kad to pasaulio nesugadinus, kad jo nepraradus. Bet jei ir kažkas sugadina, Dievas pajėgus jį atstatyti ir atnaujinti.

Krikščioniškas gyvenimas ruošia žmogų gyvenimui Danguje. Šv. Rašte skaitome, kad Dangus pristatomas kaip nuostabi liturgija, kurioje dalyvauja angelai ir šventieji, nepaliaujant dėkojant ir šlovinant Viešpatį. Šv. Mišios yra tos liturgijos laidas, pradžia ir užtikrinimas, todėl tie, kurie nebeateina į pirmosios dienos liturgiją, į Eucharistiją, negalės pasiekti Dangaus. Kas neišmoksta dėkoti Dievui žemėje, tas nemokės dėkoti ir po mirties.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *