Kodėl esi aklas? IV Gavėnios sekmadienis.

Šio sekmadienio šv.Rašto ištraukos pasakoja apie pažinimo sąlygas, pasitelkiant aklumo simbolį. Jėzus pagydo akląjį gan netikėtu ir keistu būdu: jis užtepė jam ant akių purvo ir liepė nusiplauti jį Siloamo tvenkinyje. Bažnyčios tėvai ir šventieji tame poelgyje mato gilesnę prasmę, jog Dievas suteikė ne tik kūniško, bet ir dvasinio regėjimo malonę. 

Purvas simbolizuoja nuodėmę, blogį, tamsą, aklumą, o stebuklingas Siloamo vanduo – Šventąją Dvasią. Vanduo simbolizuoja tikėjimą, Krikštą, nuodėmių atleidimą, malonę.

Justi materialų pasaulį, jį įsiminti, juo manipuliuoti ir jame funkcionuoti gali beveik visi jusles turintys gyvūnai. Šia prasme žmogus nėra išimtis, daugeliu atveju turi menkesnius sugebėjimus ir galimybes. Filosofuoti ir klausti apie gilesnes priežastis sugeba tik žmogus. Bet Apreiškimu besiremiantis tikėjimas atskleidžia pažinimo galimybę ir šaltinį, kurio žmogus negali pats pasiekti, kuriuo kaip dovana su žmogumi pasidalijo Dievas. 

Šia prasme galima kalbėti apie trejopą regėjimą ir trejopą aklumą: kūnišką, protinį ir dvasinį. Materialius faktus mato kūniškos akys, intelektualinius faktus mato protavimas, dvasinius faktus mato dvasia. Pavyzdžiui imbecilas mato užrašytą simbolį 3, bet nesupranta, ką jis reiškia. Netikintys girdi, jog yra vienas Dievas trijuose asmenyse, tačiau negali to suprasti.

Intelektualinų ir moralinių praregėjimų pavyzdžių yra daug. Pavyzdžiui, Mendelejevas susapnavo cheminių elementų sistemą, bet juk niekas nesikabinėja, jog tai yra sapno rezultatas. Panašu ir Budos „nušvitimas” yra susijęs su sapnais. Tai ne vienintelis atvejis, kai moraliniai dalykai ir mokslas remiasi sapnais, intucija.

Tikėjimas yra dvasinės tikrovės regėjimas, Kristaus pažinimas yra tolygus Dievo regėjimui. Neatsitiktinai sakoma, jog „įtikėjau ir todėl praregėjau”. Žinoma, kaip apaštalas Paulius yra sakęs, dabar regime tarsi rūke, tarsi neskaidriame veidrodyje, tačiau ateis laikas, kai matysime kaip yra. Šventieji ir angelai Danguje regi Dievą ir intelektualiai, ir dvasiškai, ir materialiai kaip įsikūnijusį Dievo Žodį. Juk tokį pažinimą Rojuje turėjo ir Adomas. 

Kažkuris šventasis yra sakęs, jog pažinimas yra įmanomas tik Šventosios Dvasios pagalba. Juslinis pažinimas veda prie intelektualinio, o pastarasis turėtų vesti link dvasinio, tačiau yra riba, ties kuria sustojame, per kurią pervesti gali tik Šventoji Dvasia.

Žmogus yra ne tik pažįstantysis, tačiau ir pažinimo instrumentas. Nuo jo uolumo, sąžiningumo, patirties, išsilavinimo, moralės, emocinio pasaulio priklauso ir jo pažinimo rezultatai. Vagiui atrodo, jog ir visi kiti yra vagys, paleistuviui atrodo, jog ir visi kiti yra pasileidę. Pasivaikščioti išėjęs į gatvę homoseksualas daro išvadas, jog visi pakeliui sutikti patrauklūs vyrai yra homoseksualūs. Vaikystėje ujtas žmogus, ir suaugęs turi nepatiklumo.

Neatsitiktinai Jėzus yra palaiminęs tyraširdžius, pažadėjęs, jog jie regės Dievą. Nuodėmėje gyvenantis žmogus tampa abejingas tikėjimui ir Dievui, nes jo vidinė akis tampa apdrėbta purvu, yra tamsoje, apanka.

Gavėnios tikslas yra atnaujinti tikėjimą ir Krikšto malonę, nuplauti savo dvasines akis, kad ir vėl regėtume tiesą, tikėjimo tikrovę. Išpažinties sakramentas, kuriam ragina Bažnyčia, yra vadinamas lavacrum Dei – Dievo maudykle. Tai mūsų tarpe pasiliekantis Siloamo vanduo, tačiau vis mažiau trokštančių jame apsiplauti, išgyti ir regėti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *