Kančios arba Verbų sekmadienis

Kiek kančios gyvenime gali būti, kiek galime toleruoti? Jei bent trečdalis gyvenimo yra pažymėtas kančia, nuolat rusena fone – visai normalu. Kančią reikia priimti, su ja susigyventi, jai ruoštis. Kas nuo kančios bėga, tą dvigubai ji prislėgs.

Kristaus įžengimo į Jeruzalę prisiminimu prasideda Didžioji Savaitė, jo kančios, mirties ir prisikėlimo sudabartinimas liturgijoje. Jis ryžtingai nukreipė savo žingsnius į tuos įvykius, matydamas kančios perspektyvą, apkabindamas savo kryžių, nunešdamas iki galo, žinodamas kančios tikslą ir prasmę. Jis nuo kančios nebėgo, bet į ją žengė sąmoningai.

Mūsų kasdienis gyvenimas nusakomas rūpesčiu išvengti kančios ir pelnyti kuo daugiau džiaugsmo. Nenorime nieko girdėti apie kančią, ją ignoruojame, jos nelaukiame, ir kai ji ištinka, tuomet puolame į paniką ir neviltį.

Jėzus ir jį pasekę šventieji parodė ir įrodė, jog laimė, meilė ir kančia persipina, susilygina, būna tapatūs, nes mylėti neretai reiškia pasiryžti ir kentėti. Šv.Paulius viename laiškų sakęs, kad nors ir liūdi, bet yra laimingas. Jėzus kentėdamas buvo laimingas, jog daugelį išgelbės ir nuves į išganymą.

Net jei ir nėra noro iš meilės kentėti, vis tiek kančia anksčiau ar vėliau žmogų aplanko, todėl ir blaivios pedagogikos tikslas nėra vien pastangos siekti laimės, bet ir išmokti priimti kantriai ir kūrybiškai kančią, kuri veda į išganymą. Taboro kalno atsimainymo įvykis palydimas komentaru: per kančią einama į prisikėlimą. Pirmas tai atliko Jėzus.

Vienas komentaras apie “Kančios arba Verbų sekmadienis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *