Pas Jėzų jo priešai atvedė svetimavusią moterį, kad galėtų jį sukompromituoti: Mozės įsakymas liepia tokias užmušti akmenimis, o ką tu pasakysi? Tylos pauzė, Jėzus kažką braižo su vytele ant smėlio, paskui priverčia padaryti sąžinės sąskaitą: kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį. Pamaži visi tyloje išsiskirsto… Kaip galėjo mesti akmenį į moterį tie, kurie pas ją vaikščiojo sangulauti?

Tai pavyzdys dvigubo negailestingumo, kai žmogus sužlugdomas, o paskui ir pasmerkiamas. Panašiai šiandien girdime pranešimus iš musulmonų kraštų, kad moterys yra išprievartaujamos, o tada užmušamos akmenimis, kadangi jos įvykdė neleistiną dalyką. Valstybė leidžia reklamuoti ir girdyti tautą, o tada teisia ir į kalėjimus sodina alkoholio įtakoje nusikaltusius. Tų pavyzdžių daug.

Jėzus davė gailestingumo pavyzdį, kai ne tik nepasmerkė už dabartinę klaidą, bet ištaisė ir tai, kas veda į ją: daugiau nebenusidėk. Panšiai Šv.Jonas Bosko, gatvės vaikų globėjas, pašventė savo gyvenimą, kad gyvenimo aplinkybių žlugdomi vaikai nebūtų pasmerkti. Jis sukūrė sąlygas, kuriose jaunas žmogus augtų intelektualiai, dvasiškai, kultūriškai. Jis žeminosi ir ėjo prašyti paramos pas turtuolius, kurie taip pat dalyvauja paprastų žmonių žlugdymo sistemoje, sakydamas: jei dabar tiems vaikams nepadėsi, jie ateis pas tave ateityje su peiliais pasiimti.

Dvigubas pasigailėjimas pasireiškia tuomet, kai jaučiama atsakomybė už kito žmogaus gyvenimą ir kai neskubama jo pasmerkti dėl dalykų, dėl kurių kaltė krenta daugeliui. Bet su viena sąlyga – jog daugiau nebenusidės. Jei nuodėmė bus tęsiama, tada laukia ir žlugimas, ir pasmerkimas.