Didįjį Penktadienį naukojamos šv.Mišios, tačiau prisimenama Jėzaus kančia ir mirtis. Jo kančios istorijos skaitinyje girdime prikaltųjų ant kryžiaus dialogą: Jėzus kalbasi su dviem piktadariais, nukryžiuotais iš vienos ir kitos pusės. Šis dialogas atskleidžia visų kenčiančių ir mirštančių žmonių tikrovę, jog galima atsiversti ir paskutinę akimirką, tačiau ne visi tai padaro.
Gerasis latras (pasak tradicijos, jo vardas buvo Dizmas) išpažįsta, jog abu piktadariai sulaukė teisingo atlygio už savo blogus poelgius, mat buvo žmogžudžiai, ir priimdamas teisingumą, atgailaudamas išsako viltį: „Jėzau, prisimink mane savo karalystėje“. Jėzus neliko kurčias, ir niekada nebus, kai išgirdo šį iš širdies gelmių kilusį prašymą ir davė pažadą, kuris galioja visiems atsiverčiantiems ir atgailojantiems mirties akivaizdoje: „Dar šiandien su manimi busi Rojuje“.
Deja, antrasis latras, kurio vardo nežino netgi legendos, nes nėra svarbus, kaip nesvarbūs yra ir visišku nieku tampantys pragaro pasmerktieji, paskutinę savo gyvenimo akimirką tyčiojasi iš Jėzaus, drauge ir iš teisingumo: „Gelbėk save ir mus, jei gali“. Tai žmogus, kuris nepriima tiesos apie save net ir kentėdamas, mirties akivaizdoje. Jo veide ir akyse galime pamatyti pragaro esmę. Tai nuodėmės prieš Šventąją Dvasią pavyzdys, nuodėmės, kuri yra neatleidžiama nei dabartiniame, nei būsimajame gyvenime.
Ligos, kančios, mirties artumas išlukštena žmogų iš kūniškos ir pasaulietinės puikybės, nebėra pagrindo didžiuotis nei grožiu, nei sveikata, nei turtais, lieka tik gryna dvasinė būsena. Kokia ji: puikybė ir pyktis, patyčios ir kaltinimai, kurie kyla iš melo?
Amžinybės akivaizdoje svarbu yra ne praeitis, kuri nebegrįš, bet ateitis, kuri gali pakrypti Dangop arba velniop. Prisirišimas prie praeities nuodėmių baigiasi amžinu įsikalinimu nuodėmėje – pragaru. Širdies ir vilties nukreipimas į Jėzų, kuris yra ateities Viešpats, reiškia susieti save su išganytųjų amžinybe, todėl labai svarbus ligonių sakramento priėmimas, kunigo apsilankymas pas ligonį Jėzaus vardu ir asmeniu. Kunigo ir mirštančiojo dialogas tampa kryžiaus scenos atkartojimu: Jėzus kalbasi su mirštančiu žmogumi, ieško jame Dizmo širdies. Jei tokią atranda, ligonių patepimo apeigose nuskamba žodžiai: „aš tau pažadu amžinąjį gyvenimą“.
Didžiojo Penktadienio liturgija yra ne tik apie Jėzų, bet ir apie mus. Ji primena, jog ateis diena, kai būsime pašaukti ant kančios altoriaus aukoti savo kūnus kaip atsiteisimo auką už nuodėmes drauge su Jėzumi, kad būtų išgelbėta siela. Tegul visi išgirs nuostabiuosius Jėzaus žodžius: „dar šiandien su manimi būsi Rojuje“.