Nepalūžti pirmame skyriuje (XXII eilinis sekmadienis A)

Sakyta 2026 m. rugpjūčio 30 d., XXII eilinis sekmadienis (A metai; Jer 20, 7–9; Rom 12, 1–2; Mt 16, 21–27), vidurdienio Mišios, prieš prasidedant mokslo metams. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Šiandien vėl girdime ištrauką iš mums jau pažįstamo pranašo Jeremijo knygos. Prieš mėnesį ar du girdėjome pasakojimą, kaip jis, pašauktas į pranašo tarnystę jaunystėje, meldė mirties: nenorėjo gyventi, jam jau viskas buvo apkartę, įgrisę, nes jis turėjo skelbti tai, kas patinka Dievui, o žmonėms nepatinka. Tačiau matome, kad pirmame skyriuje išsakytas jo troškimas mirti neišsipildė: dar buvo parašyti trisdešimt du pranašo Jeremijo knygos skyriai. Jis toliau gyveno, toliau darbavosi, toliau kentėjo.

Panaši mintis nuskambėjo ir Evangelijoje, kai Jėzus užsiminė, kad jam reikės eiti kentėti ir mirti. Apaštalas Petras sakė: „Viešpatie, taip nebus, taip neturi būti!“ O Jėzus jį pavadino šėtonu ir nuvarė šalin. Čia atsiskleidžia Dievo logika ir žmogaus logika. Žmogaus logika paprasta: niekas nenorime kentėti, niekas nenorime vargo, bėdų, problemų. O Viešpaties logika tokia, kad kartais turi eiti per vargą, per pastangas, per kažkokius nemalonius įvykius. Jeigu visais atvejais atmestume sunkumus ir kentėjimus, niekur nenueitume. Jeigu mama sakytų, kad sunku išnešioti, sunku pagimdyti ir auginti vaikus, nė vienas nebūtume gimę. Esant tokiam požiūriui, matome, kad vyriausybė turi problemų su jaunuoliais, nes jie nenori eiti į kariuomenę: daro visokius cirkus, apsimeta, randa ligų, randa priežasčių, kad tik nereikėtų vargti. O jeigu nėra karių, kaip šalis bus apginta? Randame ir kitų pavyzdžių. Žmogiškai imant, be abejo, geriausia sau ramiai gulėti ant sofutės, valgyti saldainius, žiūrėti televizorių. Bet ar iš to gaunasi gyvenimas, ar ką nors pasieksime, jeigu neprisiimsime vargo, bėdų, sunkumų? Žmogus kažką pasiekia todėl, kad moka nugalėti sunkumus.

Pranašas Jeremijas, būdamas jaunas, buvo pašauktas į nedėkingą tarnystę – būti Dievo žodžio skelbėju sugedusiai, sutrikusiai tautai. Be abejo, visi jo nekentė, niekam nepatiko tas glostymas prieš plauką. Ir jaunam žmogui reikėjo patirti atmetimą, krizę, nusiminti ir tiesiog melsti mirties. Bet šiandien randame, kaip jis išsireiškė: bandžiau tą ugnį mano širdyje – Dievo duotą ugnį, Dievo duotą pašaukimą – nuslopinti, bet nepavyko. Dievo pašaukimo nuslopinti nepavyko, ir todėl jis vis tiek ištvėrė tame sunkiame pranašo pašaukime. Tai ir būtų šios dienos Šventojo Rašto mums pateiktas moralas: melskime ne lengvo, gero, linksmo gyvenimo, o pirmiausia prasmingo gyvenimo, kuris galbūt ir nebus paprastas. Lengvas gyvenimas veda į žmogaus sugedimą, į visišką, kaip sakant, žlugimą.

Ypač neapsigaukime dabartinės pedagogikos pasiūlymais, kurie sako: „O, kad tik mūsų vaikai nekentėtų, kad tik vaikams viskas būtų miela, gera ir malonu.“ Visa, kas geriausia – mūsų vaikams, visa, kas blogiausia – tėvams. Ir taip įprantama, ir tada galvojama: mes tikrai ypatingi, mums tik visa, kas geriausia, daugiausia, ir negalima mums jokių vargų, jokių bėdų, jokių kančių. Staiga matome, kad tėveliai, kurie vaikystėje turėjo sunkų gyvenimą, kurie eidavo darbuotis į šiltnamius ar kur nors kitur, užmiršta savo vaikystę ir augina vaikelius silpnus, nepagalvodami, kad jie bus suaugę, kad jiems reikės būti savarankiškiems, reikės mokėti susigrumti su gyvenimo sunkumais. Reikia išnešti šiukšles – ir kyla didžiausias konfliktas, triukšmas šeimoje: tėvai, kaip sakant, didžiausi priešai, nes liepia išnešti šiukšles. O kas bus paskui? Norėtume galvoti, kad viskas bus gerai, bet kas pažadėjo laimę, kas pažadėjo, kad viskas bus lengva, malonu, gera? Gyvenimą, ateitį mums sunku numatyti, o matant vis didesnį pasaulio sutrikimą, turime suprasti, kad žmogų reikia auginti pašaukimui, kuris galbūt nebus paprastas ir lengvas – ar tai būtų šeimos, ar koks kitas pašaukimas, visada pažymėtas kažkokiais iššūkiais.

Bet, kaip matome, pranašas Jeremijas, pirmame skyriuje patyręs krizę, savo gyvenimo, savo tarnystės pašaukimo istoriją vis dėlto pratęsė į trisdešimt du skyrius. Todėl ypač dabar, prasidedant mokslo metams, norėtųsi kiekvienam jaunam žmogui palinkėti, kad nepalūžtų pirmame skyriuje, bet parašytų savo gyvenimo galbūt ne trisdešimt du skyrius – gal mažiau gausis, gal dvidešimt, o gal ir penkiasdešimt skyrių, kaip kam duota, kaip kam išeis. Kad nepalūžtų ir suprastų, jog teks eiti per išbandymus, bet, kaip sako azartiškas žmogus: „Kuo sunkiau, tuo įdomiau! Vis tiek nugalėsiu, vis tiek pasieksiu; įdomu, kas čia dar gali būti – nepasiduosiu, eisiu į priekį, ir viskas bus gerai“ – su Dievo pagalba ir savo išmintingu, kantriu elgesiu.

Taigi Jėzus šiandien visus, kurie atmeta vargą ir kančią, įvardijo šėtonais: apaštalą Petrą pavadino šėtonu ir liepė šalintis kuo toliau. Tad ir mes tuos, kurie žada nepagrįstą lengvą, laimingą, gerą gyvenimą be pastangų, be tikrų savęs nugalėjimų, be reikalavimų sau, laikykime apgavikais – taip nebūna. Reikia suprasti, kad kai kurie dalykai turi savo kainą: turime būti kantrūs, nuoseklūs, nepasiduoti. Kiekvienas iš mūsų turime augti, bręsti – kartais tai vyksta nelengvai, ir už kai kuriuos dalykus reikia mokėti vargo ir kančios kainą. Bet duok Dieve, kad tai nebūtų nuodėmės vargas, o gerų dalykų siekimo iššūkiai. Ypač žinant apie meilės tikrovę: sakoma, kad ten, kur yra meilė, meilė pati save augina. Bet kurį gėrį paėmus – jeigu jo laikomės, gėris pats save augina, jeigu tik turime kantrybės ir nebijome kančios. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *