Tik-ėjimas, dvi kojos ir maldos burės (Mišios už mirusiuosius)

Sakyta 2026 m. rugpjūčio 29 d. (šeštadienis), gedulinės Mišios už mirusiuosius – laidotuvių, keturnedėlio ar metinių proga (Jn 6, 37–40: „Kas ateina pas mane, to neatstumsiu“). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Ką tik girdėjome Jėzaus žodžius: visi, kas ateina pas mane, nebus atstumti. Taigi einame – ten, kur reikia keliauti. Norint kažką pasiekti, reikia keliauti, judėti, eiti. Kažkas pastebėjo, kad žodį „tikėjimas“ perskėlus per pusę, atrandame du dėmenis: „tik“ ir „ėjimas“. Taigi kas tiki, tas keliauja gyvenimo keliu. Jeigu žmogus apskritai turi tikėjimą, jis gali judėti gyvenime į priekį savo tikslais, savo jėgomis, bet lygiai taip pat, kas tiki Dievo Sūnų, tas keliauja gyvenimo keliu link Dievo.

Vakar minėjome šventąjį Augustiną, didį Bažnyčios vyskupą ir mokytoją. Jis yra kalbėjęs, kad meilė Dievui ir meilė žmogui yra tarsi dvi kojos. Todėl jeigu nemylime Dievo, tampame šlubi viena koja. Gali būti, kad mylime Dievą, bet nelabai mylime artimą – vis tiek būsime šlubi. O kai kurie sugeba būti šlubi abiem kojomis: nemyli nei Dievo, nei artimo. Kaip tada šlubas žmogus keliauja, kaip jis artėja prie kažko, galų gale kaip artėja prie Dievo, jeigu nėra meilės Dievui ir meilės artimui? Šie šventojo Augustino žodžiai ragina mus nepamiršti tų dviejų svarbių gyvenimo dėmenų ir tikrovių: gyvenimas turi skleistis meilėje ir draugystėje su Dievu ir su žmonėmis.

Prisimename savo artimuosius – tėvelius, tetas, dėdes ar kitus artimus žmones. Kodėl jie mums buvo brangūs? Todėl, kad mus mylėjo, parodė mums daug gėrio, šilumos, ir jaučiame jiems simpatiją, dėkingumą. Kaip matome, kiek daug gali padaryti meilė žmogui – nubanguoti per ištisas kartas. Todėl vienas svarbiausių gyvenimo tikslų ir prasmių – gyventi ir mylėti artimą. Tai, be abejo, pirmiausia pasireiškia šeimoje, santuokoje, gimdant ir auklėjant vaikelius, palaikant ryšius su savo artimaisiais, rūpinantis savo senais tėveliais. Tiek daug progų, tiek daug galimybių žmogui parodyti meilę, draugystę, rūpestį kitu.

Ką dar būtų galima pasakyti apie kelionę link Dievo? Kiekvienas esame tarsi gyvenimo jūra plaukiantis laivelis, o burlaiviui, savaime suprantama, reikalingas vėjo gūsis, todėl keliamos burės, kad laivas plauktų į priekį. Šis paveikslas man labai artimas, norint išsakyti, kas yra malda: malda – tai pakeltos burės. Kai meldžiamės, Šventoji Dvasia mus neša link Dievo, neša į Dievo artumą.

Šiandien prisimename mirusiuosius. Supraskime: mirtis yra sielos atsiskyrimas nuo kūno, ir žmogus ten egzistuoja visai kitomis sąlygomis. Dvasiniame pasaulyje žmogus neturi kitos dvasinės atramos, išskyrus maldą. Todėl mirusiųjų sielos eina per skaistyklą ištisinėje maldoje: jos nuolat meldžiasi ir turi atmelsti visa, ko neatmeldė gyvendamos žemėje. Mums čia lengva išsiblaškyti: tai liūdna, tai nuobodu, tai televizorių įsijungiau, tai ėjau burokėlių ravėti, tai dar kažką daryti, tai su kaimyne pasišnekėjau. O ten nėra tokio išsiblaškymo, kokį gali turėti šiame pasaulyje: vienintelis, kaip sakant, penas yra Dievo žodis, vienintelė stiprybė – malda, ir judėjimas į priekį vyksta per maldą.

Bet tai galioja ne tik mirusiųjų sieloms, bet ir mums. Ką galime padėti žmogui, kuris nebesimeldžia? Nežinau, ką patarti, kaip padėti žmogui, kuris nesimeldžia – galiu tik patarti: pradėk melstis. O jeigu maldos nebelieka, iš tikrųjų stovime vietoje. Šiais laikais populiarios visureigės mašinos, žmonės mėgsta su keturračiais po purvynus daužytis. Na, kad ir turėtum patį galingiausią variklį ir galingiausią automobilį – kas iš tos galios, jeigu įstrigai purve ir nebegali išvažiuoti? Taip kartais ir mes, net turėdami stipriausią valią ir geriausius norus, įstringame gyvenimo beviltiškose situacijose, kažkokiame purve. Todėl kelkime maldos bures, nepamirškime maldos. Kartais jos taip nebevertiname, o maldos trūkumas paskui sužeidžia mūsų širdis, mūsų gyvenimo kelią, mūsų santykius: žmogus neauga, žmogus negali išbristi iš savo bėdų, jeigu nebėra maldos – ir asmeninės, ir bendruomeninės.

Pažiūrėkime į maldos gyvenimo abėcėlę. Sakytume, ji labai paprasta, tai minimumas, bet kartais net ir jo nebūna: rytinė ir vakarinė malda, penktadienio pasninkas, sekmadienio šventosios Mišios. Kartais mums atrodo: atėjau į bažnyčią – tai žygdarbis, dabar visą mėnesį ar pusę mėnesio galėsiu nebeiti. Bet Viešpats nori kiekvieną sekmadienį mus matyti savo akivaizdoje. Jis vis rūpinasi, kad netaptume vien žemiški, kad nepamirštume kelti tų burių, kurios išjudina mūsų sielas, mūsų reikalus ir pirmiausia neleidžia mums nuo Dievo nutolti.

Šiandien meldžiamės už mirusiuosius, ir, melsdamiesi už juos, į jų bures duodame vėjo gūsį: judėkite į priekį, judėkite link Viešpaties, išsivaduokite iš žemės pančių, iš nuodėmės pančių, augite, subręskite iki šventumo. Gedulinės Mišios laidotuvių, keturnedėlio ir metinių proga turi privilegiją – jos apdovanotos visuotiniais atlaidais mirusiesiems: laikomos šiomis trimis ypatingomis progomis, jos pelno mirusiesiems atlaidus. Todėl aukojame už mirusiuosius savo maldas, atlaidų malonę, Kristaus šventąją Auką, savo pačių maldą: judėkite, judėkite į priekį – į aukštybes, į šviesą, į dangų, į Dievo artumą, į šventųjų džiaugsmą. Amen.

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *