Sakyta 2026 m. rugsėjo 5 d. (mėnesio pirmasis šeštadienis), Mišios 1863 m. sukilimo dalyviams pagerbti, dalyvaujant piligrimams iš Josvainių ir kitur (skaitinys apie įsūnystės dvasią – Gal 4, 4–7). Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Mieli šios šventės dalyviai! Matome piligrimų, atvykusių ir iš Josvainių, ir iš kitur pagerbti sukilimo dalyvių, jų aukos, taip pat susirinkusių pasimelsti ir gyvųjų intencija. Kokie buvo laikmečiai, kokios dvasios buvo žmonės tuomet, 1863 metais? Kaip žinome, jau kelias dešimtis metų Lietuva ir Lenkija buvo padalytos, ir visa ši mūsų dalis buvo prijungta prie Rusijos imperijos. 1830 metais įvyko pirmasis didesnis sukilimas. Praėjo trisdešimt metų: jau buvo gimę tie, kuriems buvo per trisdešimt, kurie apie buvusį sukilimą girdėjo tik iš savo tėvų ir senelių pasakojimų. Ir štai vėl sukilimas. Kaip skaitome šaltiniuose, to jaunimo tėvai sakė: „Vaikeliai, nekelkite galvos, nekelkite savo snapo – kokia prasmė čia ką nors keisti, protestuoti, kažką daryti? Jau esame rusų valdžioje – sėdėkime.“ Tautos dvasią, visuomenės nuotaiką galima pavadinti depresija, letargu, letarginiu miegu: visi paniurę toje priespaudoje, sudėtingoje Rusijos tikrovėje – nekvarksėkime, ką dabar padarysi, paėmė mus, tai ir būkime. Girtavimas, rusifikacija, korupcija, silpno žmogaus engimas, baisios, žiaurios bausmės, plakimai, užplakimai iki mirties, trėmimai. Ką gi mes čia dabar priešinsimės – sėdėkime ir bijokime, kaip sakant, išsižioti, nes bus blogai.
Bet matome, kad jaunimas nerimsta, nenori susitaikyti. Vienur kitur įsiplieskia kažkokie protestai, demonstracijos. Ypač nerimsta Lenkijos žmonės, ir paskui tos žinios, ta nuotaika ateina ir čia. Kadangi gerai pažįstu ir Lenkiją, ir lenkus, žinau, kad jie aštresnio charakterio, tokie kovotojai, truputėlį nervingesni. O mes, lietuviai, tokie tylūs, bijome atsiliepti, kenčiame iki paskutinio; tik kai jau visiškai blogai, lietuvis, kaip sakant, pradeda kvarksėti. Taip, mes tokie susitaikėliai: kaip yra, taip gerai, ką čia mes dabar. Galima sakyti, kad kibirkštis, tas entuziazmas atėjo iš Lenkijos, ir jie mus, tokius ramius žmones, miškų, girių gyventojus, išjudino, įžiebė. Kaip ten tas žodis, kuris skamba net kaip kaltinimas – primokė, sukurstė: sėdėtume sau ramiai, bet štai kažkas mus primokė, užvedė: „Eikite ir jūs kažką pasakykite, negi čia taip dabar kiurksosite.“ O vyresnieji sako vaikams: „Kokia prasmė? Nereikia, nėra prasmės. Ko mes čia prieštarausime, protestuosime, kažko reikalausime – nebus prasmės. Atgyvenkime kaip nors, numirsime, ir viskas.“
Ir, kad ir kaip būtų keista, tą ugnį, tą žiežirbą palaikė ir įpūtė Bažnyčia, kunigai – irgi jauni kunigai. Bažnyčioje vieni kunigai irgi buvo susitaikę: caro valdžia moka mums algas, padeda parapijoms, ir parapijos tada iš tikrųjų klestėjo – ne taip kaip dabar. Bet buvo jaunų idealistų, kuriems to neužteko, kurie norėjo daugiau, kalbėjo apie laisvę, apie priespaudą. Iš esmės tai buvo kova už tikėjimą – kad mūsų nepadarytų pravoslavais, nepadarytų rusais. O caro valdžia link to ėjo: norėjo „denacifikuoti“ – kažkur tą žodį girdime ir šiandien, ar ne? – likviduoti tautinį sąmoningumą ir padaryti mus tos pačios kultūros pavaldiniais.
Kaip ten bebūtų, Hemingvėjaus knygoje rasime tokį pasakymą apie bankrotą: viskas vyksta po truputį, po truputį – ir staiga. Ši įžvalga tinka daugeliui gyvenimo sričių, ar ne? Tas pats būna su ligomis: po truputį sergi, sergi – ir staiga susergi ir numiršti. Lygiai taip pat yra su kai kuriais visuomenės procesais, tarkime, su atgimimu: čia kažkas pašurmuliavo, ten kažkas kažką pasakė – po truputį, ir staiga revoliucija, staiga įsiplieskia. Panašiai įvyko ir tuo metu. Tas sukilimas truko apie pusantrų metų, buvo nelabai organizuotas, bet tai buvo entuziastai, pramuštgalviai. Radau vieno jų vadovo tokią įžvalgą: „Nieko neturime – nei ginklų, nei priemonių. Kaip mes čia revoliuciją darysime?“ – „Vyrai, ne problema: turime kumščius. Kumščiais atimsime šautuvus, o turėdami šautuvus, atimsime patrankas.“ Matote, koks buvo kai kurių žmonių požiūris: turime svarbiausia – kumščius, ir kad ir plikų kumščių dėka atimsime šautuvus, o su šautuvais – patrankas. Be abejo, didžioji visuomenės dalis toliau buvo pasyvi, žiūrėjo tik, kad mūsų neužlies, kad mums nebūtų blogai. Žinome, kad ta revoliucija palietė nedidelę visuomenės dalį – motyvuotus, susiorganizavusius, primokytus žmones. Svarbiausia, kad ir dalis kunigų tame dalyvavo: su parapijiečiais, su šakėmis, plikais kumščiais ėjo į kovą. Suprantama, toks buvo entuziazmas, bet jo nepakako – reikėjo stipresnės jėgos, geresnio organizavimo.
Ką praktiško galėtume šiandien pamatyti? Jeigu instrumento stygos neįtemptos, jis negroja, ar ne? Įsivaizduokime gitarą ar pianiną atleistomis stygomis – ką ten pagrosi? Reikia įtempti stygas. Kas įtempia mūsų stygas, kas paaštrina mūsų protą ir valią? Man atsakymas yra Jono Pauliaus II asmenyje. Kai jį išrinko popiežiumi, po metų, 1979-aisiais, jis atvyko į Lenkiją, ir susirinkdavo milijonai žmonių. Jis atvažiavo kelis kartus, susirinkdavo milijonai. Pats esu matęs Krokuvoje tą milijoninę minią: tada kaip klierikas stovėjau ant pakylos, klierikų chore giedojau, ir man viskas matėsi – milijoninės minios – oi, sakau. Jonas Paulius suteikė tokį entuziazmą, ir iš to išsivystė „Solidarumas“. Praktiškai galime sakyti, už ką esame dėkingi Jonui Pauliui II: jis sužlugdė komunizmą, jis pakėlė žmonių entuziazmą, įtempė stygas. Ir iš to išsivystė kur kas daugiau: po truputį, po truputį – ir staiga revoliucija, dainuojanti, maldos ar kokia ten bebūtų, o gal plikų kumščių revoliucija. Tų įtemptų stygų mums trūksta.
Žiemą buvau sutikęs vieną pravoslavų kunigą, kalbėjomės apie šį bei tą. Jis truputį pasijuokė iš mūsų, katalikų: „Kokios jūsų čia pamaldos? Žmogus atėjo, atsisėdo, kitas užmigo – ir lyg pamaldose pabuvo, lyg pamiegojo. Atėjo kaip į koncertą, tikėjosi, kad bus įspūdinga, įdomu. Ir dabar kiti į bažnyčią neina, nes sako: neįdomu, nėra įspūdžio, kaip koncerte. Aš porą kartų buvau – pusvalandis, keturiasdešimt minučių. Žmonės pabuvo Mišiose, pamiegojo ir išėjo – stygos kaip neįsitempė, taip ir liko atleistos. O pas mus meldžiamasi, bažnyčioje nėra suolų, žmogus turi stengtis, rodyti pastangas.“ Jeigu žmogus nebemoka stengtis, rodyti pastangų, ką jis pasieks? Toks dvasios, o paskui ir gyvenimo atsipalaidavimas. Iš kur tada tas entuziazmas? Tada ta depresija, tas letargas, ir visuomenė visa plaukia pasroviui: „Ai, kas čia, nesvarbu, nekvarksėkime prieš valdžią.“ Tada bijojai – ir dabar lygiai taip pat, kaip ir politikoje.
Todėl tie sukilėliai mums duoda pavyzdį, kad yra situacijų, yra reikalų, kur žmogui negalima būti abejingam. Jonas Paulius II sakė: kur baigiasi gėrio ir blogio riba? Ten, kur ją nubrėžia gerieji žmonės. Gerieji žmonės turi saugoti gėrio ribą, neleisti, kad užliptų ant galvų. Šiandien skaitėme skaitinį: „Jūs nebesate vergai, jūs esate įsūniai.“ Kristus mums kalba apie įsūnystės dvasią, apie tai, kad Dievo turime bijoti labiau negu žmogaus. O kaip greitai galime tapti vergais – savo pačių silpnumo, savo įpročių, kažkokių savo nuomonių, valdžios vergais, pastumdėliais. Nesakau, kad reikia ieškoti problemų, be reikalo kovoti dėl kiekvienos smulkmenos. Bet yra dalykų, kur, jeigu po biskį, po biskį nusileidžiame, po biskį krauname sau priespaudą, staiga pasirodo, kad esame vergai, kad esame tingūs, visai pražuvę – be valios, be nuomonės, be charakterio. Tokią tautą tada tik paimi ant šakutės: paėmė kažkas ant šakutės ir suvalgė. Tokia yra šiandien mums duodama sukilėlių žinia.
Be abejo, rajone turime Paberžę – tarsi vieną pagrindinių centrų, kunigo Mackevičiaus kunigavimo vietą; ten jis išsivedė didžiąją dalį valstiečių su šakėmis. O Ašarava kažkaip nublanksta – tarsi kažkur pakelėje, laukuose stovi kažkokia bažnytėlė. Bet ir ji mena tą istoriją, mena ir tą auką, ir tą tragediją. Ir matote, ką tas sukilimas padarė: jis davė žinią ateinančioms kartoms. Sukilėlių vaikai paskui įkūrė Lietuvos valstybę 1918 metais. Jie jau žinojo, kas tai yra, jau buvo paragavę to skonio – ir Lenkijoje, ir Lietuvoje ta sukilėlių subrandinta karta jau žinojo, kas tai yra, ir atnešė Lietuvai laisvę.
Prisimenu, tėvas Stanislovas sakė: mūsų šaunioji kariuomenė 1940 metais be šūvio pasidavė – pabrėždavo: šaunioji, ir be šūvio pasidavė. Ir kas liko tautos sąmonei? Pabėgome, išsigandome, nieko nebedarėme. Gėda ir silpnumas perėjo į kitas kartas. Mes bijome, kad tą gėdą ir silpnumą toliau nešiosime kaip nepilnaverčiai žmonės, o ilgainiui tai gresia visišku žlugimu. Šiandien, mėnesio pirmąjį šeštadienį, pagerbiame Mergelę Mariją. Sakytum, kaip čia dabar – ta šventa moteris ir ta kova? Bet būtent istorijoje matėme, kiek daug žmonių jos asmuo įkvėpė nepamiršti Dievo vaikų pašaukimo, Dievo vaikų laisvės, nepasiduoti piktam, nedoram žmogui, esant reikalui pasakyti „ne“ ir išlaikyti krikščionišką charakterį. Amen.
Parašykite komentarą